Praėjo pusė metų po to, kai Lietuvos metalų ir jų gaminių gamybos sektoriaus darbdaviai išreiškė nuogąstavimą dėl JAV pritaikytų metalo tarifų ir dėl to išnaudotų žaliavų kvotų. Sektoriaus įmonės prašė šias aplinkybes paskelbti „svarbia ekonomine priežastimi“, kuri reikalinga skirti dalinį darbą pagal Darbo kodeksą. Dalinis darbas – tai laikinas darbuotojo darbo laiko normos sumažinimas, kai dalis atlyginimo kompensuojama „Sodros“. Problemas dėl prekybos karo patiriančios įmonės teigia, kad tai leistų joms išvengti įmonės bankroto ir masinių darbuotojų atleidimų.
JAV grasinant tęsti tarifus metalo žaliavoms ir plėsti jas gaminiams iš šių žaliavų, svarbu apsvarstyti, ar valdžia sugebės tesėti savo pažadus tokių aplinkybių kontekste. Įvertinus tai, kad Vyriausybė nesiėmė jokių veiksmų per pastaruosius pusę metų, akivaizdu, kad esamas dalinio darbo reguliavimas yra netinkamas būdas spręsti masiniais atleidimais gresiančias situacijas. Ypač kad, tikėtina, jų gali daugėti.
Tai mato ir Vyriausybė – jos socialinės politikos grupė skatina išspręsti praktikoje iškilusį klausimą dėl dalinio darbo nuostatų taikymo. Siūloma apibrėžti kriterijus, pagal kuriuos Vyriausybė patvirtintų vadinamą „svarbią ekonominę priežastį“ valstybės kompensuojam daliniam darbui skirti. Tačiau ir šitas pasiūlymas rezultato nepasieks. Iš anksto neįmanoma įvardinti, kokios aplinkybės galėtų būti laikomas „svarbiomis“ dėl darbdavių veiklos įvairovės ir dydžio. Didesnei įmonei, kuri vykdo kelias veiklas, apyvartos sumažėjimas trečdaliu keltų mažesnį pavojų negu regione veikiančiai, pavyzdžiui, smulkiai plieno apdirbimo įmonei. Be to, jeigu kriterijai būtų įtvirtinti Darbo kodekse (įstatymo lygiu), juos būtų sudėtingiau keisti ir pritaikyti prie rinkos pokyčių, nes įstatymo pakeitimui reikalingas daugumos Seimo narių pritarimas. Todėl būtų visiškai apribota įmonių galimybė priimti savalaikius sprendimus ir išspręsti problemas rinkos priemonėmis. Kita vertus, tai, kad per pusę metų Vyriausybė nesugebėjo sureaguoti į metalo apdirbimo sektoriaus prašymus, rodo, kad ir poįstatyminiais aktais problemą sunku spręsti.
Vyriausybės delsimas pripažinti metalų gamybos sektoriaus problemą – tarifinės kvotos išnaudojimą – „svarbia ekonomine priežastimi“ galėtų būti paaiškintas tuo, kad dalinio darbo skyrimas yra ne pagal valstybės kišenę. Kaip minėta, taikant dalinį darbą sumažinta darbo laiko norma kompensuojama „Sodros“, todėl suprantama, kad Vyriausybė neskuba dalinti subsidijų. Net ir turint „Sodros“ biudžeto perviršį vienas Vyriausybės sprendimas biudžetą galėtų nustumti „į minusą“, dėl ko nukentėtų kiti mokesčių mokėtojai. Be to, Vyriausybei priėmus sprendimą dėl metalo apdirbimo sektoriaus, būtų diskriminuojami dirbantieji kitur. Vyriausybei nepripažįstant „svarbios ekonominės priežasties“, Darbo kodeksas nenumato kitų švelnesnių priemonių, kaip darbdavys galėtų išlaikyti įmonėje esančius darbuotojus, taigi liktų tik grupės darbuotojų atleidimas. Taip įstatymas minimizuoja darbuotojų ir darbdavių galimybę tartis dėl to, ar darbuotojas lieka dirbti ir laikinai gauna mažesnį atlyginimą, kol įmonės finansinė padėtis pagerės, ar geriau būti atleistam iškart.
Viena iš dalinio darbo skyrimo prielaidų – negalėjimas suteikti darbo ir todėl atsiradęs pagrindas atleisti grupę darbuotojų. Palengvinus dalinio darbo sąlygas darbuotojai turėtų galimybę laikinai išsaugoti darbo vietą. Todėl valstybės intervencija prieš skiriant dalinį darbą yra nereikalinga. Aplinkybė, kad darbdavys objektyviai negali suteikti darbo ir turi galimybę atleisti grupę darbuotojų, yra pakankamas pagrindas leisti alternatyvą išsaugoti darbuotojus jiems laikinai sumažinant darbo krūvį negu visiškai atleidžiant.
Šiandien darbuotojų likimas priklauso nuo Vyriausybės sprendimo, kurio ji nesiryžta priimti. O prekybos karo kontekste daugiau negu pusei metų įšaldytas verslas yra verčiamas balansuoti ne tik tarp iššūkių, o ir įstatymų manevrų.
Vyriausybei, prieš pažeriant naujų darbo rinkos gelbėjimo pažadų, visų pirma, reikėtų savęs neapgaudinėti – valstybės biudžetas nėra beribis. Galvojant apie ateitį ir norint sudaryti galimybes verslui prisitaikyti prieš iššūkių, darbuotojams būtų palankiau ne laukti nesulaukiamo, o sudaryti realias galimybes darbuotojams ir darbdaviams priimti tokius sprendimus, kurių nereiktų kompensuoti tų pačių darbuotojų – mokesčių mokėtojų – pinigais. Atitinkamai pakeitus Darbo kodeksą atsisakant Vyriausybės patvirtinimo ir „Sodros“ kompensacijų, darbdaviai turės alternatyvą vietoje visiško dalies darbuotojų atleidimo, išsaugoti darbuotojus, o darbuotojai turėtų galimybę rinktis, ar laikinai gauti mažesnį atlyginimą ir išsaugoti darbo vietą, ar ieškotis darbo geriau besiverčiančioje įmonėje. Taip pat būtų išvengta kitų sektorių darbuotojų diskriminavimo bei visiems suteikiama galimybe priimti savalaikius sprendimus veiklai tęsti.
