Lietuvoje norima reguliuoti mokėjimų paslaugų kainas. Lietuvos bankas siūlo apibrėžti, kas yra būtiniausių mokėjimo paslaugų krepšelis ir įpareigoti bankus, kredito unijas jį teikti už fiksuotą kainą: 1,53 Eur už mėnesį.
Norima sureguliuoti, kiek kainuos sąskaitos atidarymas ir tvarkymas, lėšų į sąskaitą įnešimas ir jų gavimas. Taip pat žadama nustatyti galimą kainą už kortelės išdavimą ir mokėjimą kortele arba per elektroninę bankininkystę, pervedimus ir tiesioginį debetą. Šis mokėjimo paslaugų krepšelis turės būti teikiamas už minėtą fiksuotą kainą.
Toks pasiūlymas gimė iš dėl ES direktyvos, kurios tikslas – mažinti mažmeninių finansinių paslaugų sektoriaus susiskaldymą tarp ES šalių. Norima, kad mokėjimo paslaugų teikėjai veiktų ne tik savo šalyje, tačiau steigtųsi ir kitose ES šalyse. Taip pat, kad gyventojai būtų labiau linkę rinktis ne tik vietinius, bet ir užsienio bankus ar kitas mokėjimo įstaigas. Viena iš direktyvoje numatytų priemonių tam įgyvendinti ir yra įvesti būtiniausių mokėjimo paslaugų krepšelį (direktyvoje tai vadinama būtiniausias savybes turinčiomis mokėjimo sąskaitomis).
Nustatyti vieną kainą už kai kurias banko paslaugas Lietuvos bankas ketina pagal tai, kiek dabar vidutiniškai žmonės sumoka už šias paslaugas. Per mėnesį – apie 1,97 Eur. Tiesa, šią fiksuotą kainą bankų prievaizdas siūlo sumažinti penktadaliu. Esą, taip skatins šių paslaugų prieinamumą ir vartotojus daugiau naudotis mokėjimo paslaugomis.
Čia iškyla dvi problemos. Pirma, Lietuvos banko siūlomos kainos negalima vadinti pagrįsta, jei ši apskaičiuojama žmonių vidutiniškai mokamą kainą sumažinus penktadaliu. Tuomet Lietuvos banko siūloma logika taip pat būtų galima apskaičiuoti visų prekių kainas. Pavyzdžiui suskaičiuoti vidutinę dyzelino kainą 2015 m. ir įpareigoti degalines dyzeliną parduoti penktadaliu pigiau. Tol, kol neįvertinta, kokias sąnaudas patiria paslaugų teikėjai, tol kaina negali būti vadinama pagrįsta.
Antra problema, kad reguliuojama kaina paskaičiuota pagal buvusius vartotojų įpročius. Jei Lietuvos bankas, sureguliavęs mokėjimo paslaugų kainas, pasieks tikslą ir žmonės pradės daug daugiau naudotis mokėjimo paslaugomis, šių paslaugų teikimo sąnaudos išaugs.
Pavyzdžiui, projekte numatyta, kad iki 700 Eur grynųjų išėmimas būtų nemokamas. Iki šiol absoliuti dauguma vartotojų grynųjų išsiimdavo iki 300 Eur . Tad jei anksčiau vartotojai stengdavosi pinigų gryninti mažiau, nes tai kainuodavo, kai paslauga bus nemokama, jis šio poreikio neberibos. Tad natūralu, kad grynųjų bus išimama daugiau. Lygiai taip ir su visomis kitomis mokėjimo paslaugomis. Todėl tie skaičiuoti 1,97 Eur, nuo kurių atsispirta norint reguliuoti mokėjimo paslaugų kainą – neatitinka realybės ir mokėjimo įstaigų patiriamų sąnaudų.
Dar daugiau – nemokamas pinigų išgryninimas pagal projektą numatytas visose valstybėse ES narėse. Jeigu tai reiškia, kad kredito ir mokėjimo įstaigos turės išgryninimo paslaugą teikti nemokamai ir užsienyje – tai joms kainuos neproporcingai daug.
Be to, pagal numatytą projektą už bazinę sąskaitą apskritai neturės mokėti tie, kurie yra gauna socialinę šalpą. Jų Lietuvoje yra net 140 tūkstančių!
Būtų puiku, jei kainų reguliavimas veiktų gerinant vartotojų padėtį. Tačiau ekonomikos dėsniai sako, kad taip nėra. Reguliuojamos kainos visada turi neigiamų pasekmių, ir šis atvejis nėra išimtis.
Dideliems bankams ir mokėjimo institucijoms, kurios aptarnauja daug klientų, vienos mokėjimo paslaugos ar operacijos sąnaudos yra santykinai mažesnės. Todėl kainos sureguliavimas jas paveiks mažiau – jų sąnaudos galimai „įsispraus” į numatytus 1,53 euro. Tačiau taip nebus su smulkesniais bankais ar kredito unijomis. Mažesnį skaičių klientų turinčioms kredito ar elektroninių pinigų įstaigoms, arba filialams, veikiantiems mažesnėse vietovėse, mokėjimo paslaugų veikla taps nuostolinga. Sureguliuota kaina neatpirks patiriamų sąnaudų. Tad jos turės būti dengiamos iš kitų paslaugų, kurios tuomet brangs. Arba šių paslaugų teikimo įstaigos apskritai bus priverstos atsisakyti, galbūt net užsidaryti.
Padėtis, kai sąnaudos yra didesnės už reguliuojamą kainą, ilgainiui prives prie koncentracijos rinkoje. Kadangi pelningai tokias paslaugas galės teikti tik daug vartotojų aptarnaujančios įstaigos, veikiančios didesniuose miestuose. Tai galbūt neįvyks po metų ar dvejų, tačiau naivu tikėtis, kad jei paslaugų kaina yra reguliuojama neatsižvelgiant iš šių paslaugų teikimo sąnaudas, tokias paslaugas teikiančiųjų nesumažės. Tad nors mokėjimo paslaugų kainų reguliavimas trumpam ir gali sumažinti jų kainas, ilguoju laikotarpiu šių paslaugų prieinamumas nepadidės.
Susidaro kiek paradoksali situacija. Viena vertus politikai nuolatos skundžiasi, kad Lietuvos bankų sektoriuje yra per mažai konkurencijos, bet tuo pat metu nori įvesti mokėjimo paslaugų reguliavimą, kuris skatina finansų sektorių dar labiau koncentruotis. Užburtas ratas. Teigiama, kad įmokos už paslaugos per didelės, nes mažai konkurencijos. Jas norima mažinti apribojant ir reguliuojant paslaugų kainas, kas ilgainiui tik mažina konkurenciją.
Ironiška ir tai, kad direktyvoje teigiama, kad „labai svarbu užtikrinti, kad ši direktyva netrukdytų inovacijoms mažmeninių finansinių paslaugų srityje“. Įstatymo rengėjai norėdami pernelyg stropiai įgyvendinti direktyvos perkėlimą tai visai pamiršo. Mokėjimo paslaugų kainų reguliavimas ar net įpareigojimas daugiau nei šimtui tūkstančių žmonių jas teikti nemokamai siunčia blogą signalą Lietuvoje jau veikiantiems ar potencialiems investuotojams. Dėl tokio reguliavimo noras investuoti į inovacijas tik sumažės.
Lietuva dažnai perlenkia lazdą perkėlinėdama ES direktyvas į nacionalinę teisę. Neretai nutinka taip, kad šis stropumas trinkteli kitu galu. Dabartinis siūlymas reguliuoti pagrindinių mokėjimų sąskaitas ir jų kainodarą gresia finansinio sektoriaus koncentracija, sumažėjusiu investiciniu patrauklumu ir ilgainiui – žala vartotojui.
