Dalijimosi ekonomika po truputį atkeliauja ir į Lietuvą. Žmonės skolina, nuomoja daiktus ar atlieka smulkius remonto darbus tiesiog vieni kitiems, be tarpininkų, įmonių ir valdžios žinios ar pritarimo. Čia ir slypi problema. Tokių paslaugų atsiradimas ir jų masto augimas tampa tikru galvos skausmu valdžios institucijoms: kaip tai reguliuoti? Nuo to, kaip į tokias paslaugas žiūrės mūsų valdžia, priklausys, ar šios paslaugos Lietuvoje suklestės, ar ne.
Bet pradėkime nuo pradžių. Pirmiausia – kas ta tyliąja revoliucija vadinama dalijimosi ekonomika? Dalijimosi ekonomika (angl. ~Sharing economy~) – naujas ir vis labiau pasaulyje populiarėjantis verslo modelis. Pagal jį paprasti žmonės teikia paslaugas vieni kitiems. Susitikti žmonėms, kuriems reikia paslaugos, ir tiems, kurie ją gali suteikti, padeda kompiuterinės ar mobiliųjų telefonų programėlės, platformos.
Labiausiai pasaulyje žinomas dalijimosi ekonomikos pavyzdys yra „Uber“. Tai platforma, kuria besinaudojantys keleiviai gali mieste rasti galinčių juos pavežti žmonių, tos pačios programėlės naudotojų. „Uber“ veikia daugiau nei 45-iose šalyse. Kitas garsus pavyzdys – „AirBnB“. Ši platforma, veikianti daugiau nei 190 šalių, padeda suvesti norinčiuosius trumpam ar ilgam išnuomoti nekilojamąjį turtą (kambarį, butą, namą) ir norinčiuosius jį išsinuomoti.
Yra ir lietuviškų dalijimosi, žmogus – žmogui ekonomikos pavyzdžių. Tarkime, kelios interneto platformos, kuriose galima nuomotis daiktus iš kitų žmonių arba jais mainytis (~dalinuosi.lt~, ~mainyk.lt~). Veikia interneto platforma, kurioje galima skolinti nedideles sumas kitiems žmonėms (~savy.lt~).
Dalijimosi ekonomika tyliąja revoliucija vadinama ne be priežasties. Ji turi daug privalumų, palyginti su įprastiniu paslaugų teikimu. Vienas svarbiausių privalumų yra tas, kad žmogus – žmogui modelis leidžia panaudoti laikinai nenaudojamus daiktus, išteklius. Akivaizdu, kad niekas šimtu procentų neišnaudoja savo automobilio, laisvo kambario, daiktų ar savo laiko. Dalijimosi ekonomika suteikia paprastą ir efektyvią galimybę pasiūlyti šiais dalykais naudotis kitiems ir iš to uždirbti. Taip ištekliai panaudojami daug efektyviau, todėl jų reikia mažiau ir todėl jie tampa pigesni, prieinamesni.
Pagrindinė priežastis, kodėl dalijimosi ekonomika leidžia panaudoti tai, kas anksčiau buvo nepanaudota, – informacinės technologijos (IT) įgalino žmones daug efektyviau spręsti žinių stokos problemą. Šią problemą savo garsiajame esė „Žinių panaudojimas visuomenėje“ 1948 m. suformulavo ekonomistas Friedrichas A.Hayekas. Jis teigė:„Visuomenės ekonominė problema nėra vien problema, kaip paskirstyti „duotus“ išteklius <…> Tai problema, kaip panaudoti žinias, kurios savo visuma nėra kam nors atskirai duotos.“
IT platformos leidžia konkrečiam individui minimaliomis sąnaudomis kitiems jų naudotojams parodyti, kokią tiksliai paslaugą, kur, kada ir už kokią kainą jis gali suteikti kitiems arba kokios tiksliai paslaugos reikia jam. Dar svarbiau, kad platformos suteikia galimybę žmonėms vertinti vieni kitų patikimumą – tiek paslaugų teikėjų, tiek gavėjų. Pvz., jei suteikta paslauga buvo nekokybiška, žinia apie tai per platformą pasklis kitiems. Platforma nori likti patikima, todėl turi su išgyvenimu susijusį interesą užtikrinti savo klientų saugumą.
Dalijimosi ekonomika yra savotiškas akibrokštas jau egzistuojantiems paslaugų teikimo būdams ir įmonėms. Ji teigia, kad visai nebūtini viešbučiai ir jų administracijos, nereikia reguliuojamų ir brangių taksi paslaugų, nereikia milžiniškų bankų: apgyvendinimo, vežimo, skolinimo ir kitas paslaugas galima teikti daug paprasčiau ir pigiau – vieni kitiems. Deja, toks paslaugų teikimas paprastai užsitraukia bent dviejų šalių nepalankumą.
Pirmiausia nepatenkinti tradiciniai šių paslaugų teikėjai: viešbučiai, taksi įmonės, bankai ir pan. Pasikeitusią situaciją jie vertina kaip nesąžiningas žaidimo taisykles. Kodėl įprastos paslaugos yra reguliuojamos (pvz., veiklos lincencijomis, darbo santykių reguliavimu, higienos, saugumo ir kt. reikalavimais), o dalijimosi ekonomikos platformos, įmonės – ne?
Antra, nepatenkintos valstybės institucijos, prižiūrinčios šias rinkas. Mat tradicinių sektorių reguliavimas paprastai pristatomas kaip būtinas norint apsaugoti vartotojus (dažnai pačius nuo savęs, pvz., skolinimosi atveju). Tad jei dalijimosi platformos nebus sureguliuotos taip pat, kaip kitos jau seniai veikiančios sektoriaus įmonės, nukentės vartotojas. Todėl reguliuojančių institucijų nuomone, dalijimosi ekonomika yra savotiška grėsmė.
Žinoma, realybė ne tokia paprasta. Griežtas reguliavimas brangina paslaugas, daro įmones ir jų paslaugas nelanksčias. Reguliavimas taip pat neretai naudojamas kaip būdas iš rinkos išstumti kitiems, mažesniems rinkos dalyviams. Juk galima teigti, kad privalomais kokybės, higienos ar saugumo standartais siekiama apsaugoti vartotoją (nes jis pats nesupranta, negali teisingai pasirinkti). O iš tikrųjų reguliavimu siekiama išstumti rinkos dalyvius, kurie šių reikalavimų neatitinka ir galbūt nenori atitikti, nes siekia teikti pigią, paprastą paslaugą. Todėl reguliavimu gali būti tiesiog siekiama iš rinkos išstumti dalijimosi ekonomikos paslaugas.
Taigi dalijimosi ekonomikos paslaugų atsiradimas rinkoje yra savotiškas išbandymas – kaip bus žiūrima į jų reguliavimą. Yra bent du pasirinkimai. Pirma, naują būdą, kaip teikti paslaugas, ir santykinai mažesnį jų reguliavimą matyti kaip grėsmę vartotojams. Tokiu atveju reguliuotojai bandys šias paslaugas „sugrūsti“ į esančius reguliavimo rėmus.
Antras būdas – dalijimosi ekonomikos atsiradimą priimti kaip ženklą, kad dabartinis tradicinis paslaugų teikimo modelis ir griežtas jo reguliavimas yra neefektyvus. Kad dalijimosi ekonomikos atsiradimas yra gaivi alternatyva, proga reguliavimą mažinti apskritai.
Kol Lietuvoje dalijimosi ekonomika neįgavo pagreičio, sunku pasakyti, koks bus valdžios požiūris. Tačiau jau yra pavyzdžių, sufleruojančių, kokia bus kryptis.
Pavyzdžiui, Lietuvoje politikų ir valstybės institucijų požiūris į smulkiuosius vartojimo kreditus yra, švelniai tariant, nepalankus. Motyvuodami neatsakingo skolinimosi pavyzdžiais politikai ir valstybės institucijos siekia vis griežtinti vartojimo kreditų išdavimą – griežtinti reklamą, žmonių mokumo tikrinimą, riboti palūkanų dydį, neleisti skolinti greičiau nei per dvi dienas, didinti atsakomybę už pažeidimus.
Lietuvoje atsiradus vienai iš dalijimosi ekonomikos paslaugų – tarpusavio skolinimui (kai žmonės per interneto platformą skolina pinigus vieni kitiems), ši veikla jau yra legalizuota, tačiau ją taip pat siūloma „pakišti“ po tuo pačiu griežtinamu Vartojimo kreditų įstatymu. Kitaip sakant, tarpusavio skolinimą norima reguliuoti lygiai taip, kaip ir įprastinę vartojimo kreditų išdavimo veiklą.
Toks tarpusavio skolinimo veiklos „spraudimas“ po Vartojimo kreditų įstatymu reiškia, kad tarpusavio skolinimo platformų veikla apribojama vartojimo kreditų rėmais. Pasaulyje yra įvairių tarpusavio skolinimo rūšių, pvz., skolinimas su nekilnojamojo turto užstatu, skolinimas smulkiajam verslui ar mokslui. Tad griežtumo dvasia persmelktu Vartojimo kreditų įstatymu bus apribota ir tarpusavio skolinimosi veikla. Kyla grėsmė, kad toks reguliavimas taps nelankstus, neatsižvelgs į tarpusavio skolinimo specifiką. Bet juk būtent tokios platformos ir yra alternatyva taip visų nemėgstamiems smulkiesiems kreditams ar bankams.
Proveržis visuomet susijęs su rizika. Neįmanoma pasinaudoti naujovių teikiamomis galimybėmis, jei kiekviename žingsnyje bijome suklupti. Į dalijimosi ekonomikos atsiradimą turėtume žiūrėti kaip į galimybę, naujas paslaugas, geresnį vartotojų poreikių tenkinimą, darbo vietas ir investicijas, o ne kaip į grėsmę, kurią reikia suvaldyti apraizgant reguliavimu.
