Elena Leontjeva.
Pražadinusi ramiai miegantį pasaulį, pandemija sujaukė ilgalaikius gerovės planus ir privertė ieškoti atsakymų į daugybę nepatogių klausimų. COVID-19 gražino civilizaciją į žmogaus mirtingumo tikrovę. Nesaugumas, neapibrėžtumas ir nesibaigiantis pokytis – ši nauja realybė iš tiesų kaip pasaulis sena, lydėjusi žmoniją nuo pat pirmųjų jos žingsnių.
Saugumo troškimas lėmė antikovidinius vyriausybių visame pasaulyje veiksmus – totalūs „lockdownai“, globalaus judėjimo kontrolė, nauji reguliavimai ir taisyklės. Vieni ribojo, kiti – ne, vieni pripažino savo pačių ribotumą, kiti elgėsi taip, tarsi ateitis vis dar jiems pavaldi. Visas vyriausybes ištiko būtinybė veikti, esant totaliam neapibrėžtumui dėl to, kas laukia rytoj. Priimti sprendimus ir nuolat juos keisti, nes kinta aplinkybės, žinios, prognozės. Ir be viso to, nuolat nešti žmonių nepasitenkinimo ir susipriešinimo naštą. Nors atrodytų, kas gali būti akivaizdžiau, kad situacijai keičiantis, vyriausybė turės keisti ir požiūrį į ribojimus.
Ši situacija – puiki proga prisiminti, kad yra visuomenės grupė, kuri visais laikais veikia neapibrėžtumo sąlygomis. Verslininko pašaukimas – nuolat grumtis su ateities nežinomybe, prisiimti riziką ir įgyvendinti sprendimus, kuriuos vėl ir vėl reikės sverti iš naujo ir keisti. Kasdien priimti tūkstančius sprendimų, kurių pagrįstumas paaiškės tik ateityje – tai reiškia gyvenimą nuolatinėje įtampoje. Ir nepaisant šios nelengvos naštos, kuriant visiems reikalingą gerovę, verslininkai neretai skelbiami didžiausiais visuomenės priešais, prieš verslininkus kurstoma, jie smerkiami.
Pasaulį ištikusi krizė padeda pamatyti verslininko vaidmenį, kuris ramiais laikais atrodo giliai paslėptas. Auganti visų išteklių kaina, deficitas, logistikos sutrikimai ir globalūs struktūriniai pokyčiai jau tapo verslo kasdienybe. Tačiau būtinybė nuspėti ateitį arba net ją kryptingai formuoti visuomet yra ir buvo verslininko amato centre. Kodėl? – Nes verslininkas, sujungdamas ribotus išteklius ir siekdamas jų sinergijos, galiausiai turi pataikyti į tai, ko reikia vartotojui. Ir štai, paradoksas – vartotojų verdiktas paaiškės tik rytoj ir poryt. Juos gali patraukti kiti produktai, alternatyvos, begalinio progreso vaisiai. O mokėti už išteklius, avansuoti darbo sąnaudas verslininkui reikia jau šiandien.
Nes verslininkas, sujungdamas ribotus išteklius ir siekdamas jų sinergijos, galiausiai turi pataikyti į tai, ko reikia vartotojui.
Pagal ekonomikos dėsningumus visų šiandien mokamų išteklių kainų pagrįstumą galiausiai lems galutinių vartotojų patiriama nauda. Būtent, ne gamybos kaštai, ne sunaudotos darbo valandos, o tai, kaip vartotojas vertina galutinio produkto naudą. Visuomet lygindamas jį su daugybe kitų produktų, kurių atsiradimo laiko ir paslapties šiandien nežino niekas. Verta priminti, kad vartotojai – tai mes visi, mūsų poreikiai, lūkesčiai. Todėl verslininko pašaukimas – taip sujungti ribotus išteklius, kad jie kuo geriau pasitarnautų mums visiems, kaip vartotojams. Ir verslo elgsenos paradigmas – pigiau, kokybiškiau ir efektyviau – diktuojame mes visi, kaip vartotojai, kurie norime kuo geresnių produktų už kuo žemesnę kainą. Verslininkas tik atstovauja mums, vartotojams, tik perkelia mūsų interesus į gamybą, komerciją.
Pirmoje krizės bangoje matėme sandėlius, pilnus produkcijos, kurios kaštai didžiuliai, sunaudota daugybė darbo valandų, tačiau buvo įvesti ribojimai, sutriko logistika, produkcijos neįmanoma pristatyti vartotojui, ir kaina ištirpsta. Niekas nemoka už produktus vien todėl, kad juos pagaminti kainavo brangiai. Lygiai taip pat dabar matome brangstančius žaliavinius produktus, nors daugelio gamybos kaštai dar nelabai pasikeitę. Jeigu viena detalė, tarkime, lustas, gali išgelbėti konvejerį nuo prastovos, už jį sutinkama mokėti žymiai brangiau negu vakar ir visai nepriklausomai nuo jo kaštų. Jeigu norima išvengti ilgos jūrų konteinerio kelionės su visais galimais delsimais ir neapibrėžtumais, sutinkama mokėti už skubų komponenčių pristatymą lėktuvu, nors kaštų prasme tai atrodo kaip beprotybė.
Ar galutinis vartotojas apmokės kosminės kainos logistiką ir konkrečios žaliavos brangimą, paaiškės tik rytoj – šiandien tai dar padengta nežinomybės skraiste. O veikti reikia dabar. Spręsti, mokėti už brangstančią energiją, išteklius, ar verčiau stabdyti gamybą ir laukti, reikia dabar. Kai naudojama tūkstantis žaliavų ir gamybos detalių – verslininkui tenka nuolat sverti, ar apsimoka kiekviena kaina, ir ar pateisinama taip susidaranti visuma. Reikia nuolat spręsti kiekvienos deficitinės detalės pristatymo reikalus, ir kur tik įmanoma, ieškoti pakaitalų – medžiagų, technologijų, logistikos grandinių. Kai kurie pakaitalai pasiteisins, kiti – ne. Tokia šiandien yra kiekvieno verslo žmogaus realybė. Ir jam visai nepadeda bendrojo vidaus produkto (2,9 proc.), Europos centrinio banko infliacijos (2,2 proc.), darbo užmokesčio augimo ir kitos prognozės, nes niekas negali sugerti visos būtinos informacijos apie jo konkrečią rinką, niekas negali pasverti visų prieš jį esančių alternatyvų ir nuspėti struktūrinius pokyčius.
Visų mūsų gerovė šiandien yra tų žmonių, kurie priima sprendimus, grumdamiesi su ateities nežinomybe, rankose.
Nuo verslininko ištvermės, patirties ir gebėjimo pasverti riziką šiandien visi esame priklausomi – tai lemia kiekvienos įmonės sėkmę arba bankrotą, kiekvieno žmogaus pajamas arba prarastą darbo vietą. Visų mūsų gerovė šiandien yra tų žmonių, kurie priima sprendimus, grumdamiesi su ateities nežinomybe, rankose.
Kitaip tariant, pandemijos metu valdžia patyrė tai, kas visuomet glūdi ekonominių santykių gelmėse: mes esame priklausomi nuo ateities veiksnių, bet veikti turime šiandien. Tai – didžiulė našta ir atsakomybė, verslininkui galinti atnešti pelną arba nuostolį, o valstybei – didesnę gerovę arba jos praradimus.
Tad šis laikotarpis – ypatinga proga ir visuomenei, ir valdžiai atrasti verslininko vaidmenį, didžiulę jo nešamą atsakomybę ir naštą. Nustoti priešinti visuomenę prieš verslininkus. Ir pasiekti, kad bent vienu susiskaldymu šiandien būtų mažiau.
