Kai žurnalas pasirodys, kandidatų debatai jau bus įsivažiavę, o programos – perskaitytos to nedaugelio, kurie jas skaityti pasiryžo. Nes ilgos. Ore liks tvyroti klausimas (kurį, manau, ir žurnalistai užduos) – kodėl toks didelis atotrūkis tarp programų, kandidatų rinkiminių kalbų ir įgyvendinimo? Ypač tų, kurie kandidatuoja ne pirmą kartą, ir patys žino, kad tas atotrūkis yra. Jis demotyvuoja sąžiningus politikus ir nervina žmones, atima norą sieti su rinkimais pozityvias permainas ir apskritai eiti balsuoti. Atotrūkis tarp vizijų ir darbų tolygus atotrūkiui tarp valdžios ir piliečių.
Brėžti vizijas ir planus – netgi visiškai konstruktyvius ir pagrįstus – yra šimtus kartų lengviau nei juos įgyvendinti. Vizijas generuoji pats, su savo bendraminčiais ir tik su jais turi susitarti. Norėdamas įgyvendinti, kad ir nedidelę vizijos detalę, turi dirbti su kitais žmonėmis: ministerijų darbuotojais, mokytojais, įstaigų vadovais, verslais, vartotojais – kurie visai nebūtinai elgiasi, kaip tu tikėjaisi. Jų vertybės ir siekiai gali būti visai kitokie. Kitokie įpročiai ir prioritetai, kita darbo etika ir net kalba.
Nemeilę sprendimų įgyvendinimui stebime ne tik per rinkimus, bet ir teisėkūros kasdienybėje. Jei rinkoje fiksuojama problema, paprastai registruojamas naujas teisės aktas, įvedamas papildomas reguliavimas (pvz., licencija) ar nauja atskaitomybė, didinami esamų reguliuotojų įpareigojimai ir bausmės nesilaikantiems, bet nesiekiama geresnio esamų reglamentų įgyvendinimo, ką jau kalbėti apie teigiamų paskatų sukūrimą. Nes žodis viską ištveria, o žmonės – toli gražu.
Kiekvienas naujas ministras (ar kitas aukštas vadovas) pasiskųs, kad pavaldiniai nedaro ką pasakyti, o tik rašo pažymas, kodėl to, kas nurodyta, padaryti negalima. Ypač jei vadovas toje terpėje naujas, atėjęs iš verslo arba anksčiau dirbęs kitos viešojo administravimo kultūros kraštuose, kur darbo kultūros skirtumai privačiame ir viešajame nėra tokie dideli, kur svarbiausia yra padaryti, o ne pagrįsti, kodėl „nepasidaro“. Nepasidaro, nes tai užkabins kokių nors koalicijos partnerių interesus savivaldybėse, valstybinėse įmonėse, viešuosius pirkimus laiminčiose įmonėse ir t.t.
Pastaruoju metu ypač padaugėjo vizijų švietimo srityje. Projektuojame, kaip gerai uždirbs mokytojai ir kaip gerai bus išmokyti vaikai. Taip gerai, kad gebės pasirinkti darbą, išmoks mokytis visą gyvenimą ir lengvai keis darbus tame dinamiškame pasaulyje, kurio kitimo greitis tik auga. Dar be to sugebės išlaikyti gerą dvasinę ir fizinę sveikatą, domėtis kultūra ir aktyviai veikti bendruomenėse. Įdomu, kokiu būdu tai atsitiks, jei jie to patys nenorės? Jei, pvz., norės tik žaisti kompiuterinius žaidimus (tarkime, labai intelektualius), neiti niekur iš namų ir misti užsakomu šlamštmaisčiu? Tai daug pajamų nereikalauja, pakaks ir pašalpos (ypač kai jas žada padaryti “orias”).
Praktiškai visos partijos siūlo švietimui skirti daugiau pinigų, kad mokytojai jų daugiau gautų, ir kad daugiau jaunuolių rinktųsi pedagogo profesiją. Tam net papildomos stipendijos numatytos. Iš pirmo žvilgsnio skamba gerai. Ir tai galėtų būti pirmas žingsnis. Tačiau apie sekančius būtinus sėkmės elementus – kad reikalingi yra mokytojai, kurie galėtų ir norėtų vaikus išmokyti – neužsimenama. Finansine prasme tai reiškia, kad geri mokytojai turėtų gauti gerus atlyginimus, o blogi – jų negauti, ko savaime didesnes finansavimas negarantuoja. Priešingai, nemažai kalbama apie lygius atlyginimus visiems mokytojams. Kodėl tada jie turėtų stengtis?
Bet tiek to, tarkime, stengiasi – iš dėkingumo už padidintas algas ar iš pašaukimo. Tačiau geram rezultatui vien mokytojo pastangų neužtenka, reikia ir mokinio. Reikia, kad ir vaikai norėtų mokytis gerai. O kam mokytis gerai, jei į aukštąją nemokamai visus priims? Nei tėvams atsiskaityti, kad už mokslus sumokėtų (iš namų juk neišmes), nei įtempti smegenis atsakingai svarstant, kur stoti, nes įstoti sunku. Nėra sunku, nėra ir akstino stengtis. Žinoma, pas kelis procentus natūraliai smalsių ir atsakingų yra, bet jie situacijos nekeičia.
Vizijai tas pats, bet jos įgyvendinimui svarbūs svertai, kurie skatins gerą mokytoją ir sudarys sąlygas atleisti blogą. Taip pat svarbūs gyvenimo faktai, kurie skatins mokinį mokytis, nes tai jam žadės geresnę ateitį. Jei jų nebus, mokytojas, jei jis nėra superguru, neturės būdų mokinius motyvuoti, net jei pats bus motyvuotas ir savo darbu patenkintas. Dar kalbama, kad kažkokiu būdu vaikai rinksis tas specialybes, kurios reikalingos rinkai, visų pirma inžinerijos ir gamtos mokslus. Sunku suprasti, kodėl turėtų, jei dabar nesirenka. Galima sutikti, kad geresni mokytojai galėtų daugiau vaikų padėti atskleisti šių mokslų patrauklumą, bet lieka paslaptyje, kokiu būdu. Valstybės dokumentuose pateikiamos priemonės paprastai nesiūlo nieko daugiau, nei padidintas paskatas tų specialybių studentams.
Viena vertus, galime tikėtis, kad vienas kitas dvejojantis ir pinigų stokojantis ten pasuks. Bet tik tuo atveju, jei tie darbai bus gerokai patrauklesni už kitus – bent jau geriau apmokami. Jei žmogus nebus linkęs prie tiksliųjų mokslų, netgi juos baigęs, jis toje srityje nedirbs. Nebent darbas būtų ypač geriau apmokamas. Dideli atlyginimai yra tikras signalas, kad specialistų trūksta, ir kad jie kviečiami ruoštis ir ateiti. Tai signalas ir mokiniui, ir mokytojui įgyvendinant gero švietimo viziją. Beje, jie padeda ruošti visus darbuotojus, mažus atlyginimus uždirbančius taip pat, nes parodo skirtumus. Nėra skirtumų, nėra orientyrų. Nėra orientyrų, nėra svajonių. Jei nėra svajonių, tai kam tos vizijos?.
Švietimas – tik vienas pavyzdys, kaip vizijos plevena padangėse sau, grįsdamos savo vidinę logiką idealiais žmonėmis ir idealiais santykiais, o žmonės gyvena sau – netobuli ir skirtingi, su savo asmeninėmis svajonėmis ir motyvais. Jei ryšių tarp jų neausime, ir toliau vizijose bus gerovės valstybė, o realybėje – didelė skylė geldoje.
