Tęsdamas darbą konkurencijos ir rinkos dereguliavimo srityje, Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) išanalizavo Seime svarstomą Lietuvos Respublikos Pašto įstatymo projektą ir pateikė išvadas Seimo Ekonomikos ir Informacinės visuomenės plėtros komitetams.
LLRI atkreipia dėmesį, kad pateiktas įstatymo projektas suvaržytų vartotojų teises pasirinkti paslaugų teikėją siunčiant įvairaus pobūdžio siuntas. Iki šiol pasiuntinių paslaugas atliekančios įmonės gali veikti laisvai, tuo tarpu Pašto įstatymo projektas numato, kad jų teikiamos paslaugos turės būti 3,5 karto brangesnės nei „Lietuvos pašto” paslaugos ir joms bus taikomi nepagrįsti apribojimai (pavyzdžiui, dėl siuntų masės, dydžio, formos).
Tokios nuostatos prieštarautų ir teisėtų lūkesčių principui, kuris yra esminis konstitucinio teisinės valstybės principo bruožas, ir ES teisei, kuri numato pašto rinkos liberalizavimo kryptį.
Pagal LLRI pateiktas išvadas ir siūlymus, pašto ir kitų siuntų sektorius būtų toliau liberalizuojamas, taip sudarant sąlygas geriau tenkinti siuntėjų poreikius ir užtikrinti pašto paslaugas už prieinamą kainą.
Toliau – LLRI išvados ir pasiūlymai bei Lietuvos Respublikos Pašto įstatymo lyginamasis variantas.
Pateikiame pastabas ir paaiškinimus dėl Pašto įstatymo projekto (IXP-3236) nuostatų. Atkreipiame dėmesį, kad ES Pašto direktyva nustato įpareigojimus valstybėms narėms užtikrinti universaliąsias pašto paslaugas ir suteikia kompetenciją (bet ne pareigą) tam tikrais atvejais reguliuoti pašto paslaugų teikimą. Atkreipiame dėmesį į tai, kad įstatyme pasinaudojama visomis galimybėmis nustatyti apribojimus, tačiau nepateikiama argumentacija, kodėl tokie apribojimai yra būtini, ir neatsižvelgiama į Lietuvos pašto ir pasiuntinių rinkos situaciją, kuri jau dabar de facto yra liberalesnė nei reikalaujami ES minimalūs standartai.
Pateikiame pastabas ir galimas įstatymo nuostatas, kurias įgyvendinus būtų atsižvelgta į vartotojų poreikius ir į būtinybę užtikrinti universaliąsias pašto paslaugas, nepagrįstai neapriboti rinkoje veikiančių ūkio subjektų ir tinkamai atitikti ES Pašto direktyvų reikalavimus. Šių, su jais susijusių ar kitų, neesminių, pakeitimų redakcijos pateikiamos priede apačioje (Lyginamasis Lietuvos Respublikos pašto įstatymo projekto variantas (LLRI) (Word, 16 psl.)).
1. Siekiant išvengti teisinės painiavos ir tiksliau nustatyti teisinio reguliavimo ribas, būtina išgryninti projekte pateikiamas sąvokas, kurios padėtų atskirti universaliųjų pašto paslaugų ir rezervuotųjų paslaugų reglamentavimą nuo bendro pašto paslaugų reglamentavimo. Tuo tikslu sąvokas būtina visiškai suderinti su ES direktyvos nuostatomis.
Būtina patikslinti „pašto siuntos“ sąvokos apibrėžimą (2 straipsnis) pagal ES direktyvą taip, kad ji apimtų tik siuntas, kurias privalo pristatyti universaliųjų pašto paslaugų teikėjai. Tokiu būdu projekto nuostatos, išskyrus atskirai nurodytus atvejus, susijusius su bendrųjų taisyklių laikymusi, būtų taikomos tik universaliosioms pašto paslaugoms.
Universaliąsias pašto paslaugas (2 straipsnis, 8 straipsnis) tikslinga apibrėžti pagal Direktyvoje pateikiamą sampratą (11, 12, 21 preambulės punktai) taip, kad jos apimtų tam tikras būtinas minimalias paslaugas už prieinamą kainą, teikiamas visoje teritorijoje, o ne visas pašto paslaugas.
Tokiu būdu sąvokos (ir atitinkamai Pašto įstatymo detaliau ar bendriau reglamentuojamos paslaugos) atitiktų ES teisės reikalavimus ir sudarytų tokią sistemą:
2. Atsižvelgiant į tai, kad pasiuntinių paslaugų teikėjai pagal galiojantį įstatymą gali aptarnauti (ir aptarnauja) siuntas, kurios pagal pateiktą projektą būtų laikomos rezervuotomis pašto siuntomis, iš esmės yra apribojamos dabar esančios įmonių veiklos galimybės. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad taip būtų sužlugdyti verslai, o pati nuostata prieštarautų ir teisėtų lūkesčių principui, kurį, vertindamas įstatymų konstitucingumą, ne kartą konstatavo ir naudojo Konstitucinis teismas, ir Direktyvos tikslui – laipsniškai liberalizuoti pašto rinką (Preambulės 8 dalis).
Sutinkamai su Direktyvos nuostatomis (9 straipsnis) ir Pašto sektoriaus 2004 – 2008 metų plėtros strategijos nuostatomis projekte turėtų būti nustatytas minimalus reikalingas pašto paslaugų reglamentavimas, pagal kurį universaliosioms pašto paslaugoms teikti reikalingas leidimas, o kitoms pašto paslaugoms teikti pakanka pateikti informaciją apie veiklą, kad būtų galima patikrinti, kaip vykdomos šių paslaugų teikimo bendrosios sąlygos (6 straipsnis).
3. Siekiant atsisakyti perteklinio rinkos ribojimo, kai universaliųjų paslaugų užtikrinimas vykdomas ir suteikiant monopolines teises, ir teikiant subsidiją (abi kartu taikomos priemonės, remiantis ES teise, gali būti laikomos valstybės pagalbos teikimo taisyklėms prieštaraujanti valstybės pagalba), tikslinga atsisakyti paslaugų rezervavimo universaliųjų pašto paslaugų teikėjui (9 straipsnis) ir pereiti prie skaidresnio ir modernesnio būdo užtikrinti viešų paslaugų teikimo – šių paslaugų pirkimo arba kompensavimo už jų teikimą. Tais atvejais, kai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos sprendimu universaliųjų pašto paslaugų teikėjas yra įpareigotas teikti nuostolingas paslaugas, projekte jau yra numatyta, kad jam priklauso atitinkama kompensacija.
Jei nebūtų pritarta šiam siūlymui, rezervuotų pašto paslaugų rezervavimą tikslinga susiaurinti bent iki pašto korespondencijos siuntų surinkimo iš viešam naudojimui skirtų pašto dėžučių, esančių šalia viešųjų kelių (šių paslaugų teikimu Direktyva, kaip matyti iš preambulės 20 punkto, pateisina pašto paslaugų rezervavimą) ir gaunamų tarptautinio pašto korespondencijos siuntų paskirstymo, vežimo, pristatymo ir įteikimo paslaugos, laikantis svorio ir kainų limitų.
