Visa, jau anksčiau Europoje kaip migla tvyrojusi „googlefobija“ susikristalizavo 2014 m. lapkričio 27 d. Europos Parlamento rezoliucijoje „Dėl paramos vartotojų teisėms bendrojoje skaitmeninėje erdvėje“. Vienu iš punktų Europos Parlamentas „ragina Komisiją <…> atsieti paieškos sistemas nuo kitų komercinių paslaugų“. Tikslas – pažaboti piktnaudžiaujančius dominuojančia padėtimi.
Parlamentas pats tokių galių neturi. Tam reikia Komisijos tyrimo. Tačiau Parlamento rezoliucija lyg ir duoda naujajai Europos konkurencijos komisarei Margrethe Vestager aiškų nurodymą – išskaidyti interneto paieškų banginį.
Ar tikrai „Google“ yra toks dėmesio vertas taikinys, kuriam įveikti Parlamentas turi suremti pečius su Komisija? Ir taip, ir ne. Konkurencijos teisės pradžiamokslis diktuoja, jog dominuojančią padėtį užimančiam ūkio subjektui turi būti taikomi specialūs įpareigojimai. Tai, kad „Google“ dominuoja, klausimų niekam nekyla. Europos Sąjungos šalyse ji užima daugiau nei 90 proc. visos internetinių paieškų rinkos. Taip pat ji susižeria 31 proc. visos internetinės reklamos pajamų. Skaičiai milžiniški, taigi formalus teisinis pagrindas specialiam reguliavimui lyg ir yra.
Bet ar tikrai egzistuoja ekonominis pagrindas? Pirma, skaitmeninis sektorius – išskirtinai dinamiškas. Įėjimo į rinką kaštai nepalyginamai mažesni nei kokioje metalo liejimo pramonėje. Puikūs pavyzdžiai – „What’s App“, „Instagram“, „Snapchat“, „Spotify“. Taigi naujas „Google“ konkurentas gali atsirasti bet kada. Ką jau kalbėti apie jau veikiančius smulkesnius konkurentus, kurie yra per vieną pelės mygtuko paspaudimą nuo vartotojo.
Tačiau patys vartotojai pasirenka, kokia paieška, žemėlapiais, žodynais, elektroniniu paštu ar duomenų talpykla naudotis. Jei paslaugos patogios ir nemokamos, natūralu, kad renkamasi „Google“. Ypač kai neva nuskriaustieji rinkos dalyviai už paslaugas prašo susimokėti. „Google“ dominavimas kyla ne iš pažeidimų, o iš geriausio vartotojų poreikių patenkinimo.
Sakysite – natūralu. Juk „Google“ pelnas astronominis ir ji gali sau leisti visa tai teikti nemokamai. Čia susiduriame su antra skaitmeninio sektoriaus savybe – bet kuris rinkos žaidėjas gali atnešti vartotojui patogesnę ir inovatyvesnę paslaugą. Jei būtent tai turi mažesnis rinkos dalyvis, stambiam konkurentui nepadės ir visas jo turimas kapitalas ar rinkoje užimama padėtis. Pavyzdys – socialiniai tinklai. „Google“ šioje srityje nelabai sekasi.
„Ikifeisbukinėje“ interneto eroje Brazilijoje veikęs „Google“ sukurtas socialinis tinklas „Orkut“ buvo tiesiog nušluotas nuo žemės paviršiaus atėjus „Facebook“. Tą patį „Facebook“ padarė ir su socialinių tinklų pirmtaku „MySpace“ ar tokiais regioniniais tinklais, kaip lietuviškasis „One.lt“. Kiek vėliau „Google“ dar kartą pabandė laimę socialinių tinklų rinkoje su „G+“. Dar kartą patirtas fiasko. Ką tai rodo? Kad ir kokį pelną gautų „Google“, tai nepadės, jei konkurentas pasiūlo vartotojui priimtinesnę paslaugą ar produktą.
Visa tai jau matyta ir girdėta. „Microsoft“ praeityje itin dažnai buvo konkurencijos priežiūros institucijų taikiklyje dėl jos dominuojančios padėties. Šiandien įmonė sunkiai tvarkosi su dramatišku rinkos dalies mažėjimu dėl įsitvirtinančių išmaniųjų telefonų bei planšetinių kompiuterių. Tos pačios „Google“ pajamas iš reklamos ženkliai apkarpo nuo nulio pradėję „Facebook“, „Twitter“ ar „Amazon“. Ne Komisija, o rinka geriausiai užtikrina konkurencijos sveikatą.
Kas iš tos „googlefobijos“? Reguliavimais, tyrimais ir grasinimais bandoma apsaugoti Europos rinką. Tačiau reikėtų klausti, ne kaip apsaugoti Europą, o kodėl Europa tokių gigantų nepagimdė pati. Skaitmeninė rinka yra išskirtinė ir savita. Jos koziriai – dinamika, naujovės ir sienų nebuvimas. Kuo griežčiau reguliuoji konkurencinę aplinką – tuo giliau į kortų kaladę nugrūdi šiuos kozirius. Galiausiai, žaidžiant tokią partiją pralaimės ir „Google“, ir vartotojai.
