Ne vienam kyla klausimas, ar nepermokame daugiabučių administratoriams. Valstybės institucijos, siekdamos apsaugoti vartotojus, mėgina kainas pažaboti. Noras apsaugoti vartotoją pats savaime yra sveikintinas, tačiau ar valdžios kova su didelėmis sąskaitomis už administravimą realybėje pasiekia savo tikslus?
Kiekviena savivaldybė priima skirtingą daugiabučių administravimo kainų reguliavimą. Paprastai tai yra metodika, pagal kurią įvertinama namo būklė ir nustatoma maksimali daugiabučio administravimo kaina. Kuo prastesnės būklės namas, tuo kainų ribos yra aukštesnės.
Atrodo, viskas paprasta – paslaugų tiekėjai konkuruoja savivaldybės nustatytuose kainų rėžiuose. Tačiau realybėje viskas veikia kiek kitaip.
Įsivaizduokime situaciją, kurioje savivaldybė nustato žemas kainų lubas. Iš pirmo žvilgsnio tai turėtų būti palanku vartotojui. Tačiau žemos kainų lubos neužtikrina žemų kainų.
Pavyzdžiui, Klaipėdoje galiojantis teisinis reguliavimas palieka daug vietos konkurencijai. Todėl klaipėdiečiai yra tarp mažiausiai mokančių privačioms įmonėms visoje Lietuvoje. Vidutiniškai – apie 8 ct/kv.m. Kaune, kur konkurencinės sąlygos yra apribotos griežčiau, vartotojai privačioms įmonėms vidutiniškai moka jau penkiais centais už kvadratinį metrą daugiau.
Panaši situacija ir mažesnėse savivaldybėse. Pavyzdžiui, Palangoje nustatytos paprastos ir aiškios kainų lubos – ne daugiau nei 17 ct/kv.m. Įmonės, matydamos, kad nedaug pakonkuruos tokiomis sąlygomis, teikia paslaugas už vidutiniškai 15 ct/kv.m. Skirtumas akivaizdus. Tiesa, reikia nepamiršti, kad mažesniame mieste paslaugų tiekimo kaina paprastai skiriasi nuo didmiesčių.
Tuomet, kai konkurencija nėra ribojama ir paslaugas teikia keletas konkuruojančių įmonių, kainas efektyviai sureguliuoja patys vartotojai. Tai reiškia, kad verslas turi kovoti dėl klientų. O tai atneša geresnes paslaugas už mažesnę kainą. Juk priešingu atveju verslininkas tiesiog praras vartotojus. Tai tik patvirtina anksčiau minėtas Klaipėdos pavyzdys.
Savivaldybės siekia garantuoti vartotojams mažas kainas ir pačios, t. y. teikdamos administravimo paslaugas per joms priklausančias įmones. Daugelyje mažesnių rajonų dar nuo sovietmečio veikia viena administravimo paslaugas teikianti valdiška įmonė. Tokia įmonė, kartu ir valdžios atstovai, vengia įsileisti į rinką naujus privačius žaidėjus, nes tai skatintų jiems nepatogią konkurenciją.
Savivaldybėms priklausančios įmonės paprastai deklaruoja, jog paslaugas vartotojams teikia už savikainą ir nėra suinteresuotos siekti pelno. Tai paprastai naudojama kaip vienas iš pagrindinių argumentų, kodėl vartotojas neturėtų rinktis privačios įmonės. Vis tik palyginus 50 skirtingų įmonių, veikiančių Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Palangoje, administravimo tarifus, matyti, jog vidutiniškai privačiam paslaugų tiekėjui vartotojas sumoka apie 10 ct/kv.m, o savivaldybės įmonei beveik 14 ct/kv.m.
Šie skaičiai verčia susimąstyti, kas administravimo rinkoje iš tiesų veikia neekonomiškai. Jeigu vartotojai savivaldybių įmonėms moka daugiau nei privatiems tiekėjams, nereikėtų baimintis jų atėjimo į rinką. Priešingai – kuo daugiau tiekėjų varžosi dėl klientų, tuo labiau laimi vartotojas.
Tad kur slypi mažų administravimo kainų paslaptis? Akivaizdu, mažoms kainoms pasiekti nėra būtinas kainų reguliavimas. Savivaldybės paprasčiausiai turėtų mažiau reguliuoti kainas ir konkurenciją. Savivaldybių įmonės taip pat nėra panacėja ir nuo didelių kainų. Priešingai – administravimo rinkoje reikėtų didinti konkurenciją ir skirtingų paslaugų tiekėjų skaičių. Esant konkurencijai, vartotojai patys pasirinks, kurios įmonės paslaugas teikia palankesnėmis sąlygomis.
