Komentaras publikuotas savaitraštyje „Veidas“. Komentarą publikuoti galima tik gavus leidėjo sutikimą.
Konkurencijos politika Lietuvoje griežtėja. Pastaruosius kelis metus baudos tik auga, o vien šiemet baudų buvo skirta beveik už 135 milijonus litų. Negana to, verslininkams darosi vis sunkiau prognozuoti, ar jų veiksmai neprieštarauja Konkurencijos įstatymui. Tokia nežinia – pavojinga.
Siekdama panaikinti bent dalį tvyrančios nežinios, Konkurencijos taryba pasitvirtino savo veiklos prioritetus. Pagrindiniai jų tikslai – sukoncentruoti savo veiklą ir kuo efektyviau išnaudoti vidinius resursus. Tai, be abejo, reikėtų vertinti teigiamai, nes spartėja institucijos veikla, taupomi mokesčių mokėtojų pinigai. Pagal nustatytus principus Konkurencijos taryba pirmiausia įvertina potencialaus tyrimo įtaką konkurencijai ir vartotojų gerovei, strateginę reikšmę ir tai, ar pačios Tarybos ištekliai bus naudojami racionaliai. Jei matyti, kad galimas tyrimas neatitinka veiklos prioritetų, jis nepradedamas. Taigi, toks žingsnis turėtų būti pavyzdžiu ir kitoms valstybinėms institucijoms.
Nepaisant teigiamų poslinkių, konkurencijos politikoje išlieka trys pagrindinės problemos.
Pirma, didžiąją dalį visų Konkurencijos tarybos nutarimų sudaro sprendimai dėl įmonių susijungimų, o šis darbo krūvis yra visiškai nepagrįstas. Jis atsiranda todėl, kad Konkurencijos įstatymu nustatyta nepagrįstai žema apyvartos riba, nuo kurios privaloma gauti Konkurencijos tarybos leidimą įmonėms susijungti. Ši riba susijungiančioms įmonėms yra tik 50 milijonų litų. Šiuo metu Lietuvoje tokių įmonių yra daugiau nei 250.
Tokį leidimo gavimą reikėtų laikyti tik formalumu. Nuo 2008 metų nepasitaikė nė vieno atvejo, kada buvo neleista vykdyti įmonių koncentracijos. Tačiau ši procedūra apsunkina tiek Konkurencijos tarybos veiklą, tiek susijungti siekiančių ūkio subjektų padėtį. Ūkio subjektai už leidimą, priklausomai nuo apyvartos, privalo sumokėti nuo 5 600 iki 11 200 litų, o ir paties leidimo tenka laukti, stabdyti procesus, negauti pajamų. Pakėlus kartelę bent iki Latvijos (apie 122 milijonus litų) ar Lenkijos lygio (apie 170 milijonų litų) situacija smarkiai pagerėtų. Dabar, būtent dėl šių formalių leidimų, Konkurencijos taryba negali didinti savo veiklos efektyvumo ir orientuotis į stambesnių pažeidimų tyrimą.
Antra – Konkurencijos tarybos kirčiai ūkio subjektams už pažeidimus darosi vis aštresni. Per pastaruosius metus baudos už konkurencijos teisės pažeidimus didėja. 2009–2013 metais paskirtų baudų suma yra beveik dvigubai didesnė nei per visą 2000–2008 metų laikotarpį.
Jau vien tai, kad sudėtinga prognozuoti baudų dydį, verslui gali sukelti nemenkų keblumų. Pasitaiko atvejų, kada pažeidimais gali būti laikomi iš pažiūros patys nekalčiausi konkurentų bendradarbiavimo veiksmai.
Pavyzdžiui, Lietuvos aludarių gildijos pasitvirtinti garbingos gamybos ir prekybos principai pasirodė besantys konkurencijos pažeidimas. Vienas iš principų buvo įsipareigojimas negaminti stipraus alaus. Garbės kodekso nuostatos pačių aludarių iniciatyva buvo derintos su Konkurencijos taryba, taip siekta išsiaiškinti, ar jos nepažeidžia Konkurencijos įstatymo. Nepaisant to, buvo pradėtas tyrimas ir nustatyta, jog garbės kodeksas apriboja alaus gamybą. O tai, anot Konkurencijos tarybos, yra konkurenciją ribojantis susitarimas, kuris yra žalingas visuomenei.
Lietuvos aludarių gildijos nariai už savo veiksmus piniginės baudos negavo iš dalies dėl to, kad anksčiau buvo konsultuotasi su Konkurencijos taryba. Jei nebūtų konsultavęsi, tyrimo baigtis galėjo būti ir liūdnesnė. Taigi daugeliu atvejų susiklosto kurioziška situacija: įmonės ir jų teisininkai gyvena nežinioje, jiems apgraibomis tenka spėlioti, ar atskiri jų veiksmai yra suderinami su konkurencijos teisės normomis, ar ne. Beje, Konkurencijos taryba dabar šiais klausimais visai nebekonsultuoja, nes pažeidimo faktas gali būti nustatytas tik tyrimu.
Kitas pavyzdys – „Lukoil“ atvejis. Įmonė gavo milijoninę baudą už tai, kad 2004 metais įsigijo 3 degalines. 2013 metais tai buvo pripažinta neleistina koncentracija, o paskirta bauda padauginta iš praėjusių metų skaičiaus, nes tai buvo laikoma tęstiniu pažeidimu. Galima būtų liūdnai pajuokauti, kad jei būtų imtasi nagrinėti 1995 metais sudarytus sandorius, baudos būtų dar didesnės.
Trečias dalykas, kurį verta pastebėti, yra teigiamas. Lietuvos konkurencijos įstatymas vartotojus saugo ne tik nuo privačių subjektų, bet ir nuo valstybinių institucijų pažeidimų. Viešojo administravimo subjektams draudžiama priimti tokius teisės aktus, kurie sukurtų atskiroms ūkio subjektų grupėms geresnes ar blogesnes sąlygas nei jų konkurentams.
Deja, problemų yra ir čia. Šiuo metu nėra jokių teisinių instrumentų, kurie efektyviai atgrasytų valstybines įstaigas nuo galimų konkurencijos teisės normų pažeidimų.
Dabar galiojantis įstatymas įgalioja Konkurencijos tarybą reikalauti, kad viešojo administravimo subjektas panaikintų Konkurencijos įstatymo nuostatas pažeidžiantį teisės aktą. Deja, pasekmės, kurių už Konkurencijos įstatymo pažeidimus gali susilaukti privatūs ir viešieji subjektai, skiriasi kaip diena ir naktis. Privatiems ūkio subjektams gresia tokios baudos, kurios gali priversti juos nutraukti savo veiklą. Tuo tarpu viešiesiems subjektams viso labo gresia tai, kad jie bus įpareigoti panaikinti tam tikrą teisės aktą. Taip privatūs subjektai de facto pastatomi į sudėtingesnę padėtį.
Beje, net ir šių nurodymų viešojo administravimo subjektai ne visada paiso. Pasitaiko situacijų, kuomet institucija palieka galioti konkurencijos sąlygas iškreipiantį teisės aktą. Tokiu atveju Konkurencijos taryba turi teisę kreiptis į teismą tam, kad toks teisės aktas būtų panaikintas. Taigi, tarpusavyje ginčijantis dviem valstybinėms institucijoms, šį ginčą turi spręsti trečioji. Vien 2012 metais tokių atvejų buvo du. Blogiausia tai, kad ginčas vyksta dėl teisės akto, kuris galimai pažeidžia privataus subjekto interesus. O būtent tas privatus subjektas ir yra mokesčių mokėtojas, iš kurio kišenės finansuojamas toks beprasmiškas ginčas.
Konkurencijos politika Lietuvoje turėtų būti aiškesnė. Jei taikomos griežtos sankcijos – tai visiems, o ne vien privačiam sektoriui. Situacija, kuomet privačios įmonės už pažeidimus baudžiamos milijoninės baudomis, o valstybinis kapitalas atsiperka pagrūmojimu pirštu, negali tęstis. Žmonės dar gali suprasti griežtas taisykles, bet ne dvigubus standartus.
