Šią savaitę Konkurencijos taryba pateikė išvadas, kad Vilniaus miesto savivaldybės sprendimas steigti taksi įmonę „Vilnius veža“ prieštarauja Konkurencijos įstatymui. Visiškai teisingas sprendimas, kuriuo pasakyta tai, kas jau seniai aišku, – savivaldybė pradėjo dalyvauti ūkinėje veikloje, kurią pati ir administruoja.
Tokie veiksmai pažeidžia ne tik Konkurencijos įstatymą. Šiuo sprendimu savivaldybė užsimerkė ir prieš Konstituciją, kuri numato, kad ūkis remiasi privačios nuosavybės teise. Būtent dėl to mes nebeturime valstybinių parduotuvių, kirpyklų ar ratų montavimo garažėlių.
Pamiršta buvo ir pagrindinė savivaldybių pareiga – administruoti ir kurti visiems rinkos dalyviams vienodas taisykles. Tai, kad savivaldybių administracijos išduoda leidimus atidaryti degalines ar prekiauti alkoholiu jokiu būdu nereiškia, kad savivaldybė turėtų steigti degalines ar barus. Žiūrint dar detaliau, taksi paslaugų teikimas nėra savarankiška savivaldos funkcija. Tai reiškia, kad savivaldybė neturi jokio įpareigojimo pati teikti taksi paslaugą.
Šis savivaldybės užmojis miesto biudžetui brangiai kainavo. Skaičiuojama, kad vien atskiromis dotacijomis įmonę pasiekė finansinės injekcijos už maždaug vieną milijoną litų. Nepamirškime dar ir įstatinio kapitalo, kurį Vilniaus savivaldybė perleido įmonei jos steigimo metu. Susidaro nemenka suma, kurią mokesčių mokėtojai susimokėjo už savivaldybės užmojus.
Su tokiomis sumomis Vilnius turėjo labai toli nuvežti. Bet ar tai iš tiesų pavyko? Ilgalaikiuose finansiniuose planuose buvo projektuojamas pelnas. Tačiau realybė kitokia. Nuo įsisteigimo įmonė veikė nuostolingai. Pirkti naujus automobilius už svetimus pinigus didelio mokslo nereikia, o padaryti, kad investicijos atsipirktų, jau daug sunkiau.
Baugina ir tai, kad panašios „padarykim tvarką su taksi“ mintys darosi gajesnės ir kituose miestuose. Birželio mėnesį Alytuje vykusiame didžiųjų miestų merų forume buvo nuspręsta siūlyti Vyriausybei inicijuoti Kelių transporto kodekso pakeitimus, kurie leistų savivaldybėms sukurti papildomų reikalavimų išduodant leidimus taksi vairuotojams. Papildomi reikalavimai galėtų būti taikomi bet kam: automobilių išvaizdai, amžiui, ratams, bagažinės tūriui, rankenėlių dizainui.
Problema ta, kad specifinių reikalavimų sukūrimas galėtų privesti prie tokios pačios situacijos kaip ir Vilniuje. Argumentacija būtų labai paprasta – jokios kitos įmonės neatitinka savivaldybės keliamų reikalavimų taksi automobiliams ar vairuotojams, dėl to pati savivaldybė imasi vykdyti ūkinės veiklos, kurią pati administruoja.
Kas tokiu atveju nutiktų? Lietuvoje atsirastų dar daugiau „Mano miestas veža“ tipo įmonių, kurios savivaldybes nuvežtų nebent į skolą. Belieka tikėtis, kad po šio Konkurencijos tarybos sprendimo kiti didieji miestai nebebus tokie susižavėję Vilniaus pavyzdžiu, o pats Vilnius paklausys Konkurencijos tarybos ir „Vilnius veža“ likviduos.
