Lietuvos laisvosios rinkos institutas atliko Lietuvos Respublikos valstybės pašto įstatymo projekto ekspertizę ir nustatė, kad šiuo įstatymu siekiama to paties tikslo, kaip ir Telekomunikacijų įstatymu – monopolizuoti rinką, suteikiant išimtines teises Lietuvos valstybės paštui. Be to, įstatymo projektu nepagrįstai įtvirtinamas nuolatinis Lietuvos pašto finansavimas biudžeto lėšomis.
LLRI savo pastabas Dėl Lietuvos Respublikos valstybės pašto įstatymo projekto pateikė Lietuvos Respublikos Vyriausybei, kurios posėdyje šis projektas buvo svarstytas. Vyriausybė nepritarė įstatymo projektui ir grąžino jį patobulinti Ryšių ir informatikos ministerijai.
Įstatymo projektas numato suteikti valstybės paštui išimtines teises teikti daugelį paslaugų, tokiu būdu pažeisdamas konkurencijos principus, užprogramuodamas ekonominę ir technologinę pašto paslaugų stagnaciją, o Lietuvos žmones pasmerkdamas naudotis brangiomis ir vartotojui nepriimtinomis paslaugomis.
Įstatymo projekto 7 straipsnio nuostatų įgyvendinimas neleistų veikti numatytų paslaugų rinkoje jokiems subjektams. Valstybės paštas liktų vieninteliu šių paslaugų teikėju. Visuomenei tai reikštų dvejopas problemas – kainų diktatą, kuriam pažaboti tikriausiai būtų kuriama nauja valstybės institucija, o taip pat bet kokių „privalomų” paslaugų subsidijavimą biudžeto lėšomis. Įstatymo taikymo pasekoje didėtų valstybės išlaikymo našta ir žmonių nepasitenkinimas.
Nepagrįstas įstatymų rengėjų susirūpinimas, kad kai kurios paslaugos nepatrauklios privatiems teikėjams ir jas turi teikti valstybė. Tai, kad niekas be Lietuvos pašto neatlieka kai kurių pašto paslaugų, yra monopolijos pasekmė. Panaikinus ją ir leidus konkurencijai ir rinkai veikti, rinkos dalyviai jau šiandien pasiūlytų kokybiškai naujų ir efektyvių sprendimų.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymu siekiama įteisinti valstybės pašto, kaip nuolatinio biudžeto išlaikytinio, statusą (6 straipsnio 2 ir 3 dalys). Akivaizdu, kad pašto paslaugos yra tokios pačios, kaip ir visos kitos, taigi jas turi apmokėti tie, kurie naudojasi paslaugomis. Pašto paslaugų finansavimas biudžeto lėšomis reikštų nepateisinamą perskirstymo didinimą ten, kur įmanoma ir reikia jo išvengti. Kaip taisyklė, tokio pobūdžio perskirstymas sunkesne našta užgula neturtingus ir vidutinio sluoksnio žmones. Pereinant prie naujų biudžeto formavimo principų, visos įmonės, nepriklausomai nuo jų veiklos pobūdžio, turėtų būti atskirtos nuo valstybės biudžeto. Jei tam tikriems tikslams pasiekti joms ir bus skiriamos lėšos, tai turi reglamentuoti tik biudžeto įstatymai.
Jeigu valstybė rūpinasi neturtingais gyventojų sluoksniais ir siekia, kad tam tikros paslaugos jiems būtų pigesnės (t.y., dotuojamos), padėti reiktų būtent šiems vartotojams, o ne paslaugos teikėjui. Jeigu vis dėlto būtų nuspręsta, kad norima subsidijuoti tiekėją, o ne vartotoją, t.y. duoti valstybės užsakymą atlikti tam tikrą paslaugą, tai galiojantys valstybės lėšų panaudojimo principai reikalauja organizuoti viešą konkursą ir pasirinkti, kas gali suteikti reikalingą paslaugą pigiausiai ir geriausiai.
Siekiant užkirsti kelią atskirų įstatymų „įteisintam” ir plintančiam biudžeto „melžimui”, siūlome priimti ir įgyvendinti nuostatą, kad „finansavimą biudžeto lėšomis nustato tik biudžeto įstatymai”. Analogiška nuostata „mokesčius ir jų tarifus nustato tik mokesčius reglamentuojantys įstatymai” buvo sėkmingai įgyvendinta kiek anksčiau.
Atsižvelgiant į pateiktas pastabas, siūlome nepritarti šiam įstatymo projektui ir įpareigoti jį teikiančią ministeriją pateikti konceptualias nuostatas dėl ryšių sektoriaus plėtros, konkurencijos ir privatizavimo.
