Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) išnagrinėjo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo dėl konkurencijos politikos gairių patvirtinimo projektą (toliau – Gairės), pritaria šiam dokumentui bei teikia savo pasiūlymus. Atkreipiame dėmesį, kad šiuo metu didžiausias, rimčiausias, sistemines kliūtis konkurencijai ir žalą vartotojams sukelia ne rinkos dalyvių, o politikų, valstybės ir savivaldybių institucijų veiksmai. Todėl rekomenduojame kuo didesnį dėmesį skirti tokių sprendimų naikinimui ir prevencijai.
1. Siūlome Gairių 14 ir 16 straipsnius papildyti dalimis dėl interesų konfliktų
1.1. Papildyti Gaires 14.3 dalimi: „interesų susiejimo konfliktas, kuomet valstybės ar savivaldybės institucija (pvz. ministerija) priima sprendimus reglamentuojančius taisykles tokioje ūkinės veiklos srityje, kurioje veikia valstybei priklausanti įmonė (VĮ, AB ar UAB), kurią valdo ta pati ministerija.“
Tokioje situacijoje institucija (pvz., ministerija) realiai tampa ir ūkio sektoriaus taisyklių kūrėja, ir vadovauja ūkio subjektui. Tai reiškia, kad sprendimai, nepagrįstai palankūs valstybei priklausančiai įmonei ir nepalankūs konkurentams yra tikėtini net ir nesant tiesioginės ministerijos atstovų intencijos sukurti nelygias konkurencijos sąlygas. Ši problema yra plačiai pripažįstama tiek teoriniu, tiek praktiniu pobūdžiu.
1.2. Papildyti gaires 14.4. dalimi: „Tiesioginis interesų konfliktas, kuomet valstybės ar savivaldybės perka paslaugas (ar kitaip skirsto biudžeto lėšas) iš ūkinių subjektų rato, kuriame veikia ir valstybei ar savivaldybei priklausanti įmonė, bendrovė ar viešoji įstaiga.“
Šioje situacijoje interesų konfliktas yra aiškus ir užprogramuotas. Būdama įmonių, bendrovių ar viešųjų įstaigų steigėja, valstybės institucija (pvz., savivaldybė) yra ir įpareigota siekti šių ūkinių subjektų veiklos sėkmės. Tuo pat metu institucija (pvz., savivaldybė) skirsto biudžeto lėšas, perka paslaugas ir pan. Ir nors formaliai tokie sprendimai gali ir nepažeisti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio, realybėje tai yra vienas iš didžiausių trukdžių privačiam verslui įeiti į viešosiomis išlaidomis finansuojamų produktų rinką, t.y. viešasis transportas, švietimas, sveikatos apsauga ir pan.
Svarbu pastebėti, kad tokie sprendimai dažnai nulemia, kad konkuruojančių (ar galinčių konkuruoti) privačių ūkio subjektų rinkoje net neatsiranda. Todėl, žiūrint formaliai, Konkurencijos įstatymo 4 straipsnis nėra pažeidžiamas. Tačiau tai nereiškia, kad nėra pažeidžiama sąžiningos konkurencijos laisvė. Be to, tokie pažeidimai yra daug žalingesni, nes užkerta kelią atirasti potencialiems konkurentams. Vartotojai ir mokesčių mokėtojai net nesužino, kokios alternatyvos dabartiniams paslaugų teikėjams yra įmanomos.
1.3. Dėl aukščiau išvardintų priežasčių siūlome 16 straipsnį papildyti šiomis dalimis:
„16.13. Kuomet Valstybės ar savivaldybių institucijos perka prekes/paslaugas, biudžeto asignavimais ar kitaip skirsto finansavimą, ypatingas dėmesys turi būti skiriamas tiesioginio interesų konflikto pašalinimui. Reikia nustatyti finansavimo lygį, kurį viršijus, valstybės ar savivaldybės institucijos turėtų pagrįsti, kodėl prekes/paslaugas įsigyja ar finansavimą skirsto valstybei ar savivaldybei priklausančioms įmonėms, įstaigoms, organizacijoms.“
16.14. Kai Vyriausybės institucija/ministerija priima sprendimus dėl teisės aktų, veikiančių konkurenciją tokioje ūkinėje veikloje, kurioje veikia įmonė, bendrovė ar kitas ūkinis subjektas kontroliuojamas* tos pačios ministerijos, būtinas Konkurencijos tarybos ir/ar nepriklausomos institucijos vertinimas dėl sprendimo poveikio konkurencijai.“
*Kontrolę čia reikėtų suprasti taip, kaip apibrėžiama įstatymuose, įtraukiant, bet neapsiribojant akcijų valdymu, valdybos narių skyrimu.
2. Siūlome Gaires papildyti nuostatomis dėl institucijų atsakingų asmenų atsakomybės už konkurencijos pažeidimus
Siūlome 14.1 dalyje įvardijamas problemas papildyti žodžiais „valstybės ir savivaldybių institucijų atsakingų asmenų atsakomybės už konkurencijos pažeidimus nebuvimas“ ir pritarti 18.4 dalyje numatytai atsakomybei viešo administravimo subjektų vadovams.
Valstybės ir savivaldybės institucijų atsakingieji asmenys daro didelę įtaką konkurencijos sąlygoms. Jų sprendimai aiškiai ir vienareikšmiškai gali pažeisti konkurenciją ir daryti žalą vartotojams. Tuo pat metu, dėl neteisėto sprendimo jiems nenumatoma jokios atsakomybės. Tai reiškia, kad nenumatoma prevencija žalingiems atsakingų asmenų veiksmams. Blogiausiu atveju Konkurencijos taryba gali įpareigoti sprendimą atšaukti. Piniginės baudos atveju, bauda yra mokama ne sprendimą priėmusių asmenų, o iš bendro institucijos biudžeto. Egzistuoja netiesioginių įrodymu, kad būtent toks sprendimo priėmimo algoritmas veikia ir realybėje. Institucijos, pvz., savivaldybių atsakingi asmenys rizikuoja priimti neteisėtai konkurenciją varžantį sprendimą, žinodami, kad jie rizikuoja tik tuo, kad sprendimą gali tekti pakeisti.
Galima sutikti, kad tokios atsakomybės įvedimas yra komplikuotas dėl to, kad dalis institucijų sprendimų yra nulemti politikų ar politinių sprendimų, o ne vien institucijų atsakingų asmenų. Tačiau lygiai su tokiomis pat problemomis susiduria įmonių vadovai vis-à-vis įmonių valdybos. Nepaisant to, įmonių vadovams yra taikoma asmeninė atsakomybė pagal Konkurencijos įstatymo 40 str. Nėra objektyvių priežasčių, kodėl panašaus atsakomybės mechanizmo nebūtų galima pritaikyti valstybės ar savivaldybių institucijų atsakingiems asmenims. Jei būtų nuspręsta tokios atsakomybės neįvesti, tuomet būtina naikinti ir privačių ūkio subjektų asmeninę atsakomybę.
3. Siūlome Gaires papildyti nuostatomis, kad valstybės ar savivaldybių konkretiems ūkio subjektams suteikta monopolijos teisė gali būti tik išimtinė ir kraštutinė praktika
3.1. Siūlome 14.2 dalyje dėstomų problemų sąrašą papildyti „valstybės ar savivaldybės institucijų sprendimu suteikiama monopolijos teisė“.
Monopolijos teisė, t.y. sprendimas, kad tam tikra veikla tam tikroje teritorijoje gali užsiimti tik tam tikra įmonė, yra grubus konkurencijos principų pažeidimas. Daugiausia tokių pažeidimų įvyksta lokaliu lygmeniu, kur tokia teisė tiesiogiai ar netiesiogiai yra suteikiama konkretiems ūkio subjektams (dažniausia – viešo kapitalo). Kaip ir minėta aukščiau, dėl tokių sprendimų neatsiranda potencialių konkurentų. Viena to pasekmių – nėra ūkinių subjektų, kurie galėtų kreiptis dėl Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio (ar kitų straipsnių) pažeidimo. Tokiu atveju net nėra pagrindo pradėti tyrimo dėl Konkurencijos įstatymo pažeidimų.
3.2. 18 straipsnį papildyti nuostata „Visada, kuomet vienam ūkio subjektui yra suteikiama monopolijos teisė, reikia kreiptis į Konkurencijos tarybą išaiškinimo, ar toks sprendimas yra proporcingas įstatymuose ir Konstitucijoje numatytai teisei reguliuoti ūkinę veiklą“.
3.3. 16.9 dalį papildyti žodžiais „palaipsnis valstybės suteiktų monopolijos teisių peržiūrėjimas ir naikinimas“.
4. Kitos pastabos ir siūlymai
4.1. Pakeisti 7 straipsnį, išbraukiant žodžius „Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas“.
Minėtas įstatymas yra priskirtinas prie specialiųjų įstatymu, todėl nėra tikslo jo išskirti iš kitų specialiųjų įstatymų ir paminėti Gairėse.
4.2. Siūlome papildyti 14.2 dalį žodžiais „viešojo sektoriaus“, straipsnio dalį išdėstant taip: „viešojo sektoriaus, valstybei ir savivaldybei priklausančių ūkinių subjektų susijusių veiklų vertikali integracija“.
Vertikali integracija yra problematiška tiek, kiek vertikaliai integruoti subjektai gali naudotis pajamomis gautomis nekonkurencingame segmente, tam, kad paveiktų konkurenciją konkurencingame segmente. Nekonkurencingi segmentai, t.y. tokie rinkos segmentai, kuriuose konkurencija yra uždrausta, dažniausiai yra sukuriami dėl segmente veikiančių valstybei ar savivaldybei priklausančių įmonių.
4.3. Papildyti 16.10 dalį sakiniu „Licencijų ir leidimo išdavimo principinę nuostatą keisti taip, kad visi leidimai ir licencijos yra išduodami visiems asmenims ir ūkio subjektams, nebent nėra tenkinamas nustatytas baigtinis sąlygų sąrašas“.
Iniciatyva paprastini leidimų ir licencijų išdavimo tvarką yra sveikintina. Todėl reikia keisti ir esminę nuostatą susijusią su leidimų išdavimu. Dabar visi teisės aktai yra sukonstruoti tokiu principu, kad įprastinė būsena yra leidimo neišdavimas, t .y. ūkio subjektas privalo įrodyti, kad jam leidimas būtų išduotas. Vadovaujantis Konstitucijoje numatyta ir saugoma ūkinės veiklos laisve, įprastinė būsena turėtų būti leidimų išdavimas visiems norintiems, nebent yra pagrįstų priežasčių leidimo neišduoti.
4.4. Gairių 18.3 dalyje numatyta, kad ministerijoms rekomenduojama paskirti po asmenį vertinti sprendimų poveikį konkurencijai. Nuostata diskutuotina, tačiau reikėtų siekti, kad šios nuostatos įgyvendinimas nevirstų automatiniu etatų didinimu ministerijose.
4.5. Papildyti baigiamąsias nuostatas 20 straipsniu ir jį išdėstyti taip: „Skubos tvarka peržiūrėti ir įgyvendinti Saulėtekio komisijos ir Saulėtekio komisijos konkurencijos teisės tobulinimo darbo grupės siūlymus“.
