Norėdami gyventi geriau, turime kryptingai kurti gėrybes. Tokias, kurios vertingos kūrėjams ir kitiems žmonėms. Retkarčiais turėtume neapsigauti, kad išdaužtas langas ar sukeltas karas skatina ir didina bendrą ekonominę gerovę, sukuria darbo vietų, o vienų visuomenės narių turtėjimas reiškia kitų skurdo didėjimą. Su atsarga reikia žvelgti į populiarią praktiką, kai tam tikrų atskirų gėrybių vertės išsaugojimu siekiama kurti didesnę bendrą gerovę. Pavyzdžiui, muitai ir kvotos, neleidžiančios Brazilijos cukrui sumažinti Europos vietinės gamybos cukraus vertės rinkoje, gal ir išsaugo vietinius gamintojus, tačiau baudžia kiekvieną Europos vartotoją, bent tris kartus permokantį už cukrų. Muitų poveikis gerai išnarstytas ir demitologizuotas, tačiau kitos valstybinės vertės saugojimo priemonės aktualios ir jas reiktų aptarti.
Kuo brangesnis turtas, tuo svarbesnis tampa jo vertės išsaugojimas. Tapti vertingesniam rinkoje galima praaugant konkurentus arba juos eliminuojant. Eliminuoti konkurentus bandoma ir privačiai, ir valdžios ranka. Nauji produktai ar paslaugos, geresnė vadyba ir rinkodara, pigesnės žaliavos ir tinkamos technologijos – tai privačios konkurencijos būdai siekiant vartotojo palankumo. Motyvuojant vartotojų poreikiais „susitvarkyti“ su konkurentais pasitelkiama ir valdžia. Kad tokia taktika pasiteisina, rodo valdžios atliekamas licencijavimas, sertifikavimas, atestavimas ar kitaip patikrinamas ir patvirtinamas tinkamumas būti rinkoje.
Darbuotojus nuo konkurencijos saugo profesinės sąjungos. Ragindamos riboti darbo valandas jos netiesiogiai eliminuoja iš konkurencinės kovos norinčius dirbti ilgiau. Visiems įmonės darbuotojams (net ir jai prieštaraujantiems) galiojanti kolektyvinė sutartis užkerta kelią susitarti dėl kitokių sąlygų ir konkuruoti sąlygų patrauklumu su pačia kolektyvine sutartimi. Profesinės sąjungos, turėdamos valstybinį mandatą, argumentuoja, kad neleis Lietuvos įmonėms išnaudoti imigrantų ir, gąsdindamos būsimomis integracijos problemomis, siekia uždrausti įvežti lietuviams darbuotojams konkurentų iš užsienio.
Nekilnojamojo turto rinkoje sustabdyti detaliojo plano galiojimą taip pat yra turto vertę saugantis ėjimas. Plėtra skundžiama ir stabdoma remiantis įvairiausiais argumentais – aplinkosaugos, paveldosaugos, gyvenimo ir poilsio kokybės kritimu, kultūrinių objektų pasirinkimo sumažėjimu ir kitais. Reiktų atskirti dvi grupes suinteresuotų asmenų – kaimynų, kurie saugo savo nuosavybę nuo fizinio poveikio – šviesos netekimo, triukšmo ar kitokios taršos, ir antrą grupę suinteresuotų asmenų, kurie saugo savo turto vertę.
Užtikrinti turto vertės (o ne fizinę) apsaugą yra netikslingas, o ir neįmanomas pasiekti viešosios politikos tikslas. Objekto vertės saugojimas reguliuojant žemę reikštų tai, kad suplanuotame rajone nebūtų galima statyti nei „blogų objektų“, kurie potencialiai mažintų vertę, nei geresnių objektų, kurie konkuruotų su saugomais ir taip galėtų sumažinti jų vertę. Tokioje situacijoje gyventojai turėtų pagrindo protestuoti ir prieš dygstantį daugiabutį, kuris atpigintų jau greta stovinčius butus, ir prieš šalia statomą statybinių medžiagų parduotuvę.
Vertės saugojimas gali privesti prie absurdiškų situacijų, kai bet koks esamos padėties kitimas būtų blokuojamas, nes vienų objektų vertės augimas mažintų kitų objektų vertę rinkoje. Butų ir namų vertę rinkoje sumažintų pigesnių ar alternatyvių technologijų atsiradimas, išaugusios palūkanų normos, valstybės leidimas be problemiškos žemės ūkio paskirties keitimo procedūros statyti gyvenamuosius namus ar pasaulinėje rinkoje sumažėjusi plieno kaina. Visa tai gali daug labiau sumažinti buto vertę nei už 100 metrų atsidaręs prastos reputacijos baras ar vaikų žaidimų aikštelę praryjanti gatvė. Vertės saugojimas valstybiniu teritorijų planavimu tik sukuria iliuziją, kad jeigu turtas yra apsaugotas nuo matomų jo vertę mažinančių veiksnių, tai gyvenimas yra saugesnis.
Darbo, nekilnojamojo turto ar kitų gėrybių rinkoje vertę sudaro kompleksas skirtingai vertinamų ir nuo konkretaus daikto nepriklausančių aplinkybių: alternatyvių poreikių patenkinimo galimybių, mados ir vartotojų požiūrio pokyčių, žaliavų ar darbo jėgos trūkumo ar pertekliaus. Todėl net ir tada, kai atsižvelgus į vartotojų, darbuotojų, aplinkos ar miestovaizdžio saugojimą priimami valstybiniai sprendimai didinti ar mažinti gėrybių vertę žmonėms, tai yra meškos paslauga, kuri trikdo konkurenciją ir galiausiai bloguoju atsiliepianti vartotojams.
