„Seni, negražūs, nemodernūs.“ Taip apie vieną verslo rūšį mąsto ne vienas valdininkas. „Ir iš vis, kam jų apskritai reikia, jei yra savivaldybės įmonė,“ – piktinasi kitas.
Kalbu apie privačių įmonių teikiamas viešojo transporto paslaugas, vadinamuosius „mikriukus“. Kiekvieną rytą ir vakarą jie zuja gabendami miestiečius į darbą, iš darbo ir kitais tikslais. Verslas privatus, iš mokesčių mokėtojų nieko neprašo ir yra gana populiarus tarp vartotojų.
Nepaisant to, kai kurie miestai užsimojo „mikriukus“ apskritai panaikinti. O šiam žingsniui pateisinti prieš verslą yra metami įvairiausi kaltinimai, kurie, jei pažiūrėtume atidžiau, yra nepagrįsti arba lygiai taip pat pritaikomi ir savivaldybių transporto įmonėms. Suprantu, kad ne viskas „mikriukų“ įmonėse yra idealu. Bet jei pradėtume tyrinėti padidinamuoju stiklu, trūkumų rastume kiekvienoje įmonėje, įstaigoje ar valstybės institucijoje. Tik kažkodėl valdžios atstovai jų uždarinėti neskuba.
„Mikriukai“ konkuruoja nesąžiningai, tik „nugriebia grietinėlę“?
Rimčiausias kaltinimas, esą „mikriukai“ konkuruoja nesąžiningai: orientuojasi tik į mokius keleivius, o štai savivaldybių įmonės yra priverstos vežti moksleivius, pensininkus su lengvatiniais bilietais. Iš tikro yra atvirkščiai – „lengvatinių keleivių vežimas“ yra ne našta, o privilegija. Už vadinamųjų „lengvatinių keleivių“ pervežimą savivaldybių transporto įmonėms yra kompensuojama iš savivaldybių biudžetų. Kitaip tariant, įmonėms už suteiktą lengvatą pinigai yra grąžinami iš biudžetų, t.y. mokesčių mokėtojų kišenių.
Įsivaizduokite, jei vienas prekybos tinklas galėtų pardavinėti prekes su 50 proc. nuolaida, o likusią 50 proc. kainos gautų kaip kompensaciją iš biudžeto. Kuris prekybos tinklas konkuruotų nesąžiningai? Tas, kuris gauna kompensaciją ir gali prekes pardavinėti pusvelčiui, ar tas, kuris tokios galimybės neturi? Lygiai taip pat ir keleivių vežime. Paklauskite bet kurios „mikriukų“ įmonės, ar ji sutiktų vežti „lengvatinius keleivius“ tokiomis pačiomis sąlygomis kaip savivaldybės įmonė? Sutiktų ir norėtų. Tačiau tokios privilegijos „mikriukai“ negauna.
Tęsiant nesąžiningos konkurencijos temą nereikia pamiršti, kad „mikriukų“ bilietai yra brangesni už savivaldybės įmonės bilietus tik todėl, kad savivaldybių tarybos „mikriukams“ sąmoningai tvirtina aukštesnes kainas. Ir tik todėl, kad sumažintų konkurenciją savo įmonėms. Dar baisiau – tai nieko nestebina, tai laikoma normalia praktika. Tad jei kas ir konkuruoja nesąžiningai, tai visų pirma – savivaldybių įmonės.
„Mikriukai“ nemoka mokesčių?
Argumentą, kad „mikriukai“ nesumoka mokesčių, tenka girdėti dažnai. Reikia prisiminti, kad valdžios labai mėgstama mokesčių surinkimo priemonė – kasos aparatai (prisiminkime ginčus dėl kasos aparatų turguose) – „mikriukuose“ pastatyti jau seniai. Kaip čia gali būti, kad vienu atveju kasos aparatai yra kone tobula mokesčių nemokėjimo prevencijos priemonė, o kitu atveju – neveikia?
Bet net ne čia esmė. Mokesčių slėpimas – Mokesčių inspekcijos reikalas. Mokesčius nuslėpusios įmonės ar individai yra atitinkamai baudžiami. Pasitaikantys mokesčių slėpimo atvejai negali būti priežastis uždrausti ištisą verslo šaką. Kažkaip neteko girdėti, kad, pavyzdžiui, privačioje automobilių remonto įmonėje užfiksavus mokesčių slėpimo atvejį, būtų siūloma apskritai uždrausti privačiam verslui teikti automobilių remonto paslaugas.
Nepaskutinėje vietoje ir skirtingas keleivio be bilieto traktavimas. Jei autobuse yra „pagaunamas zuikis“, kaltas pats „zuikis“. Jei keleivis be bilieto yra pagaunamas „mikriuke“ – kaltas vairuotojas (ar įmonė). Įdomu, kaip pasikeistų mokestinių pažeidimų statistika, jei kiekvienas autobuse pagautas „zuikis“, būtų traktuojamas ne kaip važiavimas be bilieto (keleivio nusižengimas), o kaip mokesčių slėpimas (įmonės nusižengimas)?
„Mikriukai“ konkuruoja negražiai?
Vienas iš populiariausių kaltinimų – „mikriukai“ aplenkia autobusus, „susirenka“ keleivius, sustoja ten, kur autobusai negali sustoti. Šitas „kaltinimas“ iš tikro yra pripažinimas, kad „mikriukai“ sugeba labiau atsižvelgti į keleivių poreikius. Naivus ir pasenęs yra galvojimas, kad keleivis (vartotojas) privalo derintis prie paslaugos teikėjo, o ne atvirkščiai. Ką pagalvotumėte, jei, tarkim, mobiliojo ryšio bendrovė pradėtų kaltinti konkurentus dėl to, kad ši „pervilioja“ vartotojus? O jei tokia bendrovė pradėtų reikalauti uždaryti konkuruojančias įmones?
Dažnai teigiama, kad „mikriukai“ pažeidinėja eismo taisykles ir taip kelia pavojų saugumui. Tačiau šiai konkrečiai problemai spręsti yra konkreti įstaiga – kelių policija. Kelių eismo taisyklių pažeidimais argumentuoti „mikriukų“ nereikalingumą yra tolygu uždrausti naudotis automobiliais vien dėl to, kad kažkuris vairuotojas viršijo greitį.
„Mikriukams“ metamus kaltinimus dėl tvarkaraščio nesilaikymo galima taikyti ir savivaldybės įmonėms. Galiausiai nemaža dalimi dėl to, kad „mikriukai“ taikosi prie autobusų tvarkaraščių, yra kalti ir patys tvarkaraščių sudarinėtojai, kurie „mikriukus“ laiko ne partneriais, o „prielipais“.
Nereikia pamiršti, kad „mikriukams“ veiklos licencijas išduoda ir tvarkaraščius sudaro tas pats subjektas (savivaldybės administracija), kuris valdo konkuruojančią savivaldybei priklausančią įmonę. Kaip tai atrodo
iš konkurencijos apsaugos pusės? Ypač šiais laikais, kai labai populiarūs tapo visokie „atskyrimai“, kad sprendimų priėmėjas negalėtų proteguoti savo verslo. Ar neturėtų tie patys principai galioti ir šiai situacijai, kuomet savivalda yra ir verslo taisyklių kūrėjas, ir verslo dalyvis?
„Mikriukai“ seni ir negražūs?
Taip pat sakoma, kad mikroautobusai yra per seni. Ir iš tikrųjų, kai kurie „,mikriukai“ galėtų būti naujesni. Bet lygiai tą patį galima pasakyti apie savivaldybių įmones; jose irgi pilna autobusų (troleibusų), kuriems jau seniai laikas į poilsį. Savivaldybės įmones su senais autobusais siūloma remti, pritraukti ES fondų pinigų ir pan.; privačias įmones, kurioms kartais trūksta lėšų investicijoms, siūloma uždaryti.
Trūkstant argumentų pasitelkiamas skonio kriterijus. Matyt, daliai sprendimų priėmėjų mikroautobusai tiesiog nepatinka, nes pagal jų įsivaizdavimą mieste keleivius vežančių mikroautobusų apskritai neturėtų būti. Ir tas įsivaizdavimas yra pagrįstas jų asmenine nuomone ar kelionės „į užsienį“ įspūdžiais (pavyzdžiui, tokiame ir tokiame mieste „mikriukų“ nėra). Ir toks nieko nereiškiantis pastebėjimas yra pateikiamas kaip įrodymas, kad ir Lietuvoje „mikriukų“ neturėtų būti. Šioje vietoje reikėtų prisiminti, kad ūkinė veikla Lietuvoje remiasi laisvės veikti principu, o ne „man patinka, man nepatinka“ kriterijumi.
„Mikriukai“ Lietuvoje yra geras pavyzdys, kad privatus kapitalas gali ir sugeba teikti tas paslaugas, kurias įpratęs teikti viešasis kapitalas. Tuo pat metu „mikriukai“ yra liūdnas pavyzdys, kaip viešasis kapitalas traktuoja konkurentus. Iš pradžių sukuriamos tokios taisyklės, kurios būtų nepalankios privačioms įmonėms. Jei nepavyksta nukonkuruoti – viešojo kapitalo įmonės pradedamos subsidijuoti. Jei dar nepavyksta – konkurenciją paprasčiausiai bandoma uždrausti.
