Klausimus užduoda „Verslo žinių” apžvalgininkė Rūta Slušnytė.
LLRI ne kartą yra pareiškęs poziciją, kad Lietuvoje išaiškinti kartelių atvejai – gana neesminiai. Galbūt galėtumėte pakomentuoti, kiek reikšmingas buvo popieriaus prekybos bendrovių keitimasis, Konkurencijos tarybos (KT) teigimu, konfidencialia komercine informacija (2006 m. atvejis)? Taip pat – kodėl manote, kad neesminis buvo Vilniaus taksi bendrovių susitarimas dėl įkainių?
Konkurencijos teisė apskritai draudžia praktiškai bet kokį tuo pačiu verslu užsiimančių įmonių bendravimą. Lietuvos Konkurencijos tarybos pirmininkas yra netgi pareiškęs, kad verslo asociacija galima laikyti kartelių buveinėmis. Tačiau toks keitimosi informacija draudimas yra visiškai neadekvatus realybėje egzistuojantiems vartotojų poreikiams ir rinkos situacijai. Tarkime, kad taksi kompanijos, akivaizdžiai kylant kuro, darbo ir kitoms sąnaudoms, pamato, kad teks kelti paslaugos kainą. Vartotojams nemalonu ir nepatogu. Tačiau ar tikrai blogiau, jei kainos būtų pakeltos vienu metu? Juk vartotojai nuo to tik akivaizdžiau pamatytų situaciją ir galėtų būti geriau informuoti. Be to, koordinuotas kainų sumažinimas yra toks pat kartelis (be to netgi labiau ribojantis konkurenciją, nes sumažintos kainos atbaido konkurentus nuo įėjimo į rinką). Taigi valdžia, užsiimanti tiesioginėmis iniciatyvomis, kurios verčia mažinti kainas (kaip kad ir pieno kainų atveju), pagal kartelinių susitarimų apibrėžimą pati yra kartelinių susitarimų iniciatorė.
Deja, šiandien panašu, kad tik valdžiai paliekama teisė sąmoningai standartizuoti ir reguliuoti. Jokia savanoriška standartizacija ar savireguliacija negalima. Faktiškai karteliniai susitarimai pavojingi tada, kai jiems sąlygas sudaro valstybiniai reguliavimai, saugantys nuo naujų konkurentų patekimo į rinką. Kitais atvejais karteliniai susitarimai, jei jie apriboja konkurencija ir vartotojo pasirinkimą, o ne nustato pribrendusias savireguliavimo priemones, yra visiškai nereikšmingi, nes pasmerkti greitam iširimui arba prie kartelio neprisijungusiųjų nukonkuravimui.
Viename savo komentarų darote prielaidą, kad KT pranešimas, jog esama „kartelinių susitarimų požymių tarp pieno perdirbėjų“, primena politinio užsakymo vykdymą. Kodėl politikams gali būti patogu manipuliuoti prielaidomis apie kartelius?
Prielaida paremta pačių politikų pareiškimais. Rugsėjo pradžioje Seimo pirmininkas pareiškė, kad: „Maisto produktų ir kitų prekių kainos keliamos dirbtinai. Kainos kyla vienu metu visose Baltijos valstybėse tose pačiose šakose. Be susitarimų nėra jokių galimybių tokiam reiškiniui atsirasti. Konkurencijos taryba ir kainų kontrolės komisija šioje vietoje veikia nekompetentingai ir silpnai. Aiškintis, dėl ko kyla kainos, ateityje galėtų būti įsteigta parlamentinė komisija“.
Ministras pirmininkas praėjusią savaitę Seime pareiškė, kad „Įrodyti nelengva, bet man atrodo, kad iš tikrųjų tam tikri karteliniai susitarimai egzistavo tarp perdirbėjų, tiekėjų ir tinklų. Dabar vėl sugrįžome į konkurencinę situaciją, kuri bus tikrai naudinga vartotojui, nes sumažės kainos“.
Pati Konkurencijos taryba dėl panašių priežasčių iki šiol bene kas metus atlikdavo tyrimą, ar nėra kartelinio susitarimo mažmeninės prekybos degalais rinkoje. Galiausiai, Konkurencijos tarybos spaudos konferencija, kurioje buvo pasakyta, kad buvo kartelinis susitarimas (nors ir neturėjęs įtakos kainų augimui), yra neaiškaus statuso. Tai buvo išdėstyta tiesiog kaip nuomonė, o nuomonių tokiai institucijai, lygiai taip pat kaip ir teismui, iki tyrimo pabaigos ir oficialių išvadų nereikėtų dėstyti.
Ar nemanote, kad Lietuvoje sąvoka „kartelis“ naudojama pernelyg lengvabūdiškai – tarkime, pakilo kainos, ir karteliniais susitarimais įtariami maisto produktų gamintojai. Kodėl visuomenė linkusi tikėti karteliniais susitarimais, lėmusiais kainų augimą?
Didelė dalis žmonių mėgsta sąmokslo teorijas, o kartelių koncepcija labai gerai prie jų dera. Ekonomikos srityje taip pat trūksta išsilavinimo, kad būtų galima suprasti kaip vyksta realūs procesai. Be to, senai konstatuojama, kad žmonės mėgsta surasti kaltus. Blogiausia, kad jei norima rasti kartelinius susitarimus, jei jų labai ieškoma, tai visada jie bus ir randami, nesvarbu buvo jie ar ne, darė įtaką kainoms ar ne.
Kaip manote, kokios reikšmės bendrovėms, rinkai turi KT skiriamos baudos už kartelinius susitarimus – t.y., ar tokiu būdu įmonės „pamokomos“, ar atstatoma kažkokia „teisinga“ padėtis rinkoje? Ar teisingai suprantu, kad vartotojams nuo KT sprendimų, paprastai tariant, nei šilta, nei šalta – pvz., taksi paslaugomis naudojęsi klientai juk vis tiek sumokėjo už tas paslaugas?
Bendrovėms, kurios nubaudžiamos, KT skiriamos baudos gali turėti esminės įtakos. Nors daugeliu atveju kol kas skiriamos gana nuosaikios baudos palyginus su tuo, kokias galima skirti, tačiau baudos nuolat kabo virš praktiškai bet kokio verslo kaip Damoklo kardas – nežinia kada politikams bus palanku kad jis nukristų, ir kada Konkurencijos taryba imsis vienos ar kitos srities, kurioje žūtbūtinai reikia surasti kartelinį susitarimą. Atkreipčiau dėmesį, kad verslas kartais kartelinius susitarimus gali sudaryti to net nesuvokdamas. Pavyzdžiui, susėda prie vieno stalo dvi mokamus renginius panašiai auditorijai organizuojančios bendrovės ir susiderina savo renginių tvarkaraštį, kad jis nesikirstų. Tai – jau kartelinis susitarimas.
Kaip turėtų būti nustatoma riba, iki kurios verslininkai galėtų tarpusavyje tartis, derinti veiksmus?
Manyčiau, kad riba aktuali ne verslui, o valdžiai. Šiandien, jei norima sudaryti kartelinį susitarimą vartotojų ir potencialių konkurentų sąskaita, tariamasi ne tarpusavyje, o kreipiamasi į valdžią. Vietoje to, kad būtų nusistatytas savireguliavimas, kuris privalomas tik jo nariams ir tik kol jie patys to norės, tokiu atveju turėsime neva objektyvų reguliavimą, kuris nustatomas visiems ir realiai apriboja konkuravimo galimybes.
Lietuva – ES dalis, taigi savo konkurencijos politiką stato ant ES konkurencijos pamatų. Ar mūsų šalyje būtų galima kažkokių bendrų ES principų netaikyti (arba taikyti kitokius), atsižvelgiant į rinkos specifiką?
Bent jau iki Bulgarijos ir Rumunijos įstojimo į ES Lietuva buvo vienintelė jos valstybė, kurioje Konkurencijos taryba turi galių sustabdyti tuos vykdomosios valdžios aktus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją ir tiesiogiai neišplaukia iš įstatymo vykdymo. Tai labai tinkama nuostata, nukreipianti Konkurencijos tarybos dėmesį į realias grėsmes konkurencijai. Faktiškai tokių konkurenciją pažeidžiančių aktų daugybė, o sprendimų – tik vienas kitas. Deja, netgi šiuo atveju neformaliai įtaką daro ES konkurencijos direktoratas: jame juk nereikia nei patirtimi dalintis, nei atsiskaityti, kaip įgyvendinama ši labai gera Lietuvos Konkurencijos įstatymo nuostata.
Visais kitais atvejais ES konkurencijos teisė yra taikoma, tačiau būtina pažymėti, kad kai kuriais svarbiais atvejais Lietuva turi pasirinkimą. Pavyzdžiui, koncentracija Lietuvoje turi būti palaiminta, kai bendroji besijungiančių įmonių apyvarta yra 30 mln. litų. Mažesnėje Estijoje ši riba atitinka 125 mln. litų, Airijoje – 940 mln. eurų, Suomijoje – 350 mln. eurų.
