Turbūt nedaug Lietuvoje beliko abejojančių, kad privatus veikėjas rinkoje yra efektyvesnis nei valdiškas. Privačių parduotuvių, gamyklų, kavinių, autoservisų, telekomunikacijų paslaugų teikėjų, saugos tarnybų ir kitų įstaigų veiklos pokyčiai per 15 metų – puiki iliustracija. Tačiau privatizavimas vis dar nenoriai įleidžiamas arba visai neįleidžiamas į nemažai itin reikšmingų sričių.
Švietimas ir sveikata yra tokios sritys, kuriose dėl jų išskirtinumo ir svarbumo ribojamos galimybės steigtis naujiems privatiems veikėjams. Privačios įmonės diskriminuojamos finansiškai, nes už tų pačių paslaugų teikimą piliečiams jos iš valdiškų biudžetų gauna mažiau arba visai negauna (nors mokesčius žmonės gi moka ne dėl įstaigų, o dėl jų paslaugų). Neretai reguliavimai ar teritoriniai veiklos apribojimai paprasčiausiai neleidžia atsirasti privačiai konkurencijai. Bijant konkurencijos apie privatininkus paskleidžiama kuo įvairiausių mitų, tad nenuostabu, kad tik nedaugelis išdrįsta kalbėti apie tai, kad pačias dabartines valdiškas švietimo ar sveikatos įstaigas reiktų privatizuoti.
Kad privatizavimas duotų naudą, abejonių nėra. Privatizavimas padėtų įstaigoms nusikratyti kasdienės politikų kontrolės. Ji, ne paslaptis, neretai pasireiškia netgi nurodymais ką priimti į darbą, o ką atleisti, iš ko pirkti paslaugas, o iš ko ne. Būtų mažiau galimybės daryti į rinkėjus orientuotus šou, o ne siūlyti vartotojams reikalingas paslaugas. Privatizuotos įstaigos įgautų paskatas veikti efektyviau, nes ir pelnas, ir nuostoliai privačioje įmonėje krenta ne ant „kažko“, t.y. visos visuomenės, o ant savininko, t.y. žmogaus, kuris ir priima pelną arba nuostolį nešančius sprendimus. Visa tai, kartu esant konkurencijai, ne tik leistų atsitiesti toms sveikatos ir švietimo įstaigoms, kurios siūlo geras, žmonėms reikalingas paslaugas, bet ir pačias paslaugas padarytų kokybiškesnes ir prieinamesnes.
Deja, privatizavimas daug kam – vis dar baubas, nors privatizavimo vaisių vis tiek norisi. Tai leidžia į areną įžengti pusiau privatizavimui kaip jį bepavadintume – koncesija, privačia – vieša partneryste, įstaigos veiklos laikinu perdavimu į privačias rankas. Toks veiklos privatizavimas turi savų privalumų ir trūkumų. Pagrindinis trūkumas yra tas, kad jis problemų nesprendžia taip, kaip privatizavimas, nes privatus veikėjas įsileidžiamas daryti paprastai ne strateginius, o tik dalinius taktinius sprendimus, be to, tai daroma ribotam laikui. Akivaizdu, kad tai – ir pančiai efektyvumui, ir paskata galvoti ne apie ilgalaikę ateitį, o apie ateitį, kuri užsibaigia sutarties terminu. Ne mažiau svarbu ir tai, kad ilgalaikė sutartis su privatininku, deja, praktiškai užkerta kelią tikram privatizavimui, kol ši sutartis nepasibaigs.
Tačiau toks privačių operatorių įsileidimas į privatizacijos nepaliestas sritis visgi yra svarbus pliusas. Privatus verslas tam ir ateina valdyti valdiško objekto, kad mato, kaip tai padaryti efektyviau. Valdžia gi atsikrato galvos skausmo kaip išspręsti problemas, kurių, kaip dažniausiai matome, išspręsti nesugeba, ir jai belieka džiaugtis pigiau nupirktais geresniais rezultatais. Nenuostabu, kad netgi toks dalinis ir laikinas privatizavimas tampa baubu tiems, kurie sėdi ne savo vietose, ir kurių kėdė, ieškant geresnių sprendimų žmonėms, suklibėtų pirmoji.
Visada abejonių kelia tai, ką pagal tokias sutartis įsipareigoja valdžia. Tačiau įdomu, kad šios abejonės kažkodėl dingsta, kai valdžia kasdien proteguoja savo valdomas įstaigas ir jų neefektyvumui palaikyti iššvaisto milijonus. Sutartis su privatininku šiuos valdžios įsipareigojimus bent jau atskleidžia ir išviešina, o tai – būtina sąlyga norint, kad piliečiai pamatytų, kur nukeliauja jų mokesčiai.
Taigi, privataus veikėjo įsileidimas į iki šiol valdžios valdomas sritis – tai ne baubas, kurio reikia bijoti, o galimybė, kuria būtina pasinaudoti. Bijoti reikia kitko – kad valdžia ir toliau užsisėdės ten, kur ji nesugeba veikti gerai.
