Viešose diskusijose įsivyrauja tendencija, kad kai valdžia perduoda ką nors privačiam sektoriui, iškyla pasipiktinimo banga dėl to, kad ji „nusišalina“. Tačiau kai valdžia imasi naujų projektų, pasipiktinimo bangos, kad tokiu būdu ji veržiasi ne į savo sritis, nematyti. Pavyzdžiui, Vilniaus miesto tarybos intencija privačiam operatoriui perduoti švietimo įstaigų ūkinių reikalų tvarkymą pasitinkama kaip neabejotinas skandalas. Tą pačią dieną miesto Taryboje vienbalsiai priimtas sprendimas išpirkti sovietinį Profesinių sąjungų rūmų pastatą ir įkurti ten Tautos namus. Dėl jo – tylu, nors neaišku, nei kas bus tuose Tautos namuose (kaip ir Valdovų rūmuose), nei kiek tai kainuos, nei kam apskritai to reikia. Vargu ar šiandien turėtų pakakti argumento, kad Tautos namus ant Tauro kalno Gedimino stiliumi susapnavo Tautos patriarchu krikštytas ir šio vardo nesikratęs Jonas Basanavičius.
Kada valdžia vis dėlto teisi: kai imasi Tautos namų projekto ar kai privatininkui atiduoda valdyti mokyklas ir poliklinikas?
Elementari privačios vs. valdiškos veiklos ekonomika
Įsivaizduokite, kad turite daiktą (tarkime, nekilnojamąjį turtą), kurį galite valdyti ketverius metus, o po to turėsite grąžinti (kad ir kokios būklės jis būtų tuo metu), nebent netyčia jums pratęs naudojimosi laiką. Turite ir kitą daiktą, kurio niekas niekada iš jūsų negalės atimti, jei tik pats nesugalvosite jo perleisti. Kurį iš šių daiktų prižiūrėsite ir tausosite labiau?
Arba įsivaizduokite, kad turite galimybę atlikti tam tikrus darbus ir esate atsakingas už jų vykdymą ir išlaidas. Vienu atveju visas sprendimo sąnaudas patiria žmonės, kurių jūs net nepažįstate. Kitu atveju sąnaudos tenka jums. Kada sprendimo sąnaudos jums rūpės labiau? Jūs esate toks pats žmogus kaip ir kiti, įskaitant politikus bei verslininkus, tad atsakymas į klausimą, kas bus rūpestingesnis savininkas ir efektyvesnis sprendimų priėmėjas, kuris tinka jums, tinka ir kitiems.
Valdžia pasmerkta neefektyvumui ne tik dėl natūraliai iškreiptos valdžioje esančių žmonių motyvacijos. Valdžia pagal apibrėžimą iškreipia arba panaikina konkurenciją. O juk tik laisva (ne suplanuota tobula, o būtent laisva) konkurencija praktikoje gali parodyti, kokie planai buvo teisingi, o kokie – ne. Neatsitiktinai visos problemiškiausios sritys šiandien Lietuvoje yra tos, kuriose užsibuvo valdžia – pirmiausia švietimas ir sveikatos apsauga.
Valdiškos sistemos gajumo šaknys
Tačiau nuo valstybinio planavimo, valdiškos nuosavybės, valdiško paslaugų pirkimo (t. y. pirkimo už mokesčių mokėtojų pinigus) ir, atitinkamai, valdiško požiūrio į darbą pereiti prie rinkos santykių nėra lengva. Nacionalizuota ekonomika yra įleidusi šaknis ir puikiai save palaiko ir švietime, ir sveikatos apsaugoje.
Visų pirma gyvuoja grupė žmonių, kurie gana gerai gyvena neefektyvioje biurokratinėje ir labiau sau nei vartotojams reikalingoje valdiškoje sistemoje. Bet koks konkurencijos ar netgi racionalesnio planavimo įvedimas jų situaciją pablogintų, o tai sukuria dabartinės sistemos palaikymo ir pasipriešinimo pokyčiams batalioną. Be abejo, tai nereiškia, kad dabartinė sistema gera gerai dirbantiems mokytojams, gydytojams ar mokyklų ir sveikatinimo įstaigų vadovams. Tačiau žmonės, kurie baiminasi dėl savo ateities, bus aktyvesni gindami įstatymais įtvirtintas pozicijas nei tie, kurie mano, kaip joje reiks kurti gerovę sau tarnaujant kitiems. Taigi skiriantieji savo energiją naujoms galimybėms stabdyti paprastai yra daug matomesni ir girdimesni nei tie, kurie galvoja, kaip šias naujas galimybes išnaudoti.
Valdiškos sritys yra naudingos ir politikams, kurie yra tie ateinantieji pavaldyti ketverius metus. Jiems naudinga turėti sritis, apie kurias ketvertą metų galima daug kalbėti, veikti, būti svarbiausiais, galbūt net „otkato“ dalį sau pasiimti, o neretai – per tuos metus jas dar labiau nustekenti ir be jokios atsakomybės perduoti jau kitiems laikiniems valdytojams.
Valdiškos sritys yra naudingos daliai verslininkų, kurie gerai perprato viešųjų pirkimų niuansus ir puikiai prisitaikė išgyventi įtikdami valdžiai, o ne plačiosioms vartotojų masėms.
Valdiška sistema sukūrė priklausomą vartotoją, kuris dažnai jau priprato prie būtent tokių, o ne kitokių paslaugų, nesvarbu, kiek tai kainuoja bendrapiliečiams. Šiandien mažai belikę reikalaujančių, kad būtų užtikrintas prieinamumas prie maisto prekių parduotuvių, restoranų ar kirpyklų, kad jos būtų išlaikomos mokesčių mokėtojų ir dirbtų taip, kaip to reikia „piliečiams“. Piliečius ir jų tariamą galią daryti įtaką per išrinktus atstovus šiose srityse senokai pakeitė pirkėjai su jų realia galia veikti per pasirinkimą pirkti arba ne. Tačiau ligoninių, poliklinikų ar mokyklų atveju vaizdas – vis dar po senovei.
Galiausiai dalis vartotojų iš tiesų yra atsidūrę tarsi spąstuose, nes valdiška nusavinimo ir ekonominės laisvės apribojimo sistema jiems trukdo pakankamai uždirbti, kad galėtų sumokėti už paslaugas. Ypač tai aktualu senyviems žmonėms, kurių sveikatos šiandien niekas nebeapdraus dėl to, kad rizika per didelė, o anksčiau jie negalėjo apsidrausti todėl, kad tokios galimybės nebuvo.
Tačiau klausimas, ar šią situaciją galima naudoti kaip motyvą prieš pokyčius rinkos link, manau, turėtų būti retorinis. Juk padėties užšaldymas reikštų, kad vis daugiau žmonių būtų įstumiami į tokius priklausomybės nuo valdžios spąstus, kai bet koks, net būtinas, pakeitimas reikštų vienokios ar kitokios privilegijos praradimą, o naujos galimybės jiems tiesiog neegzistuotų dėl to, kad kiti irgi turi savas privilegijas. Taip vis labiau klimpstama į būklę, kai pokyčiai nenaudingi niekam atskirai, tačiau jie gyvybiškai būtini visiems kartu. Tai ypač skatina kuo greičiau pajudėti nuo valdiškos sistemos link privačios.
(Antra publikacijos dalis – po savaitės)
