Dar prieš vasaros atostogas Lietuvos pramonininkų konfederacija garsiai pasakė tai, apie ką visi šneka jau seniai. Užsieniečiams iš ne ES šalių įsidarbinti Lietuvoje yra sunku arba praktiškai neįmanoma. Tyčia ar netyčia (dėl per didelio biurokratinio uolumo) procedūros yra ilgos, sudėtingos ir varginančios. Ir nesvarbu, ar tu amerikietis, ar baltarusis.
Šį biurokratizmą puola ginti politikai ir kai kurie viešosios nuomonės formuotojai (beje, beveiki visi – mokesčių mokėtojų išlaikytiniai), negailėdami pasenusių klišių, stereotipų ar į paviršių prasimušančių nacionalinių-socialistinių aliuzijų. Vien ko vertas pamąstymas, kad „Vakarų šalys <…> didėjant nedarbui pirmiausia skatindavo išvykti imigrantus“. Šis visas keistai kairiai-nacionalistinis choras skelbia, kad jei ne lietuvių tautybės asmenims bus leista dirbti Lietuvoje, mūsų laukia pražūtis. Labai keista, bet jie „pamiršta“, kad ES garantuojamas asmenų judėjimas užsieniečiams tą laisvę suteikia jau dabar. Ir pražūties vis dar nesimato. Nebent jie nori teigti, jog pražūtį sukels tai, kad Lietuvoje bus leista dirbti ne tik latviui, bet ir baltarusiui.
Bet užteks apie ginčo stilių ar formą, sugrįžkime prie ginčo esmės. Ar reikėtų drausti (ar sudaryti kliūtis) Lietuvoje įsidarbinti ne ES šalių piliečiams (čia dar kartą priminsiu, kad ES šalių piliečiai, iš esmės, pas mus dirbti gali). Kokias neigiamas pasekmes toks draudimas sukelia ir ką iš tiesų duotų draudimų panaikinimas?
Dėl draudimų kenčia ir žmonės, ir šalis
Pirma, dėl draudimo labiausiai nukenčia ir žmonės, kuriems dirbti neleidžiama, ir pati šalis, draudžianti darbą. Būtent lietuvių emigrantų istorija tai parodo geriausiai. Dėl to, kad, pvz., D. Britanija leido dirbti, labiausiai išlošė patys lietuviai emigrantai ir pati D. Britanija. Jie kūrė vertę, uždirbo pinigus, mokėjo mokesčius (ir dar sugebėdavo dalį pinigų parsiųsti namo). Laisvai galintys veikti žmonės, kaip ir visada tokiais atvejais, imasi gerinti savo situaciją (dirbti, užsidirbti), o tai darydami padeda ir visiems aplinkiniams (dirba, kuria, sumoka mokesčius).
Nelegalūs imigrantai mažiau apsaugoti
Antra (irgi iš lietuvių emigrantų patirties), kuomet esi imigravęs legaliai, tu esi daug labiau apsaugotas, nei būtum imigravęs nelegaliai. Visame pasaulyje visi didžiausi ir baisiausi išnaudojimai darbe, vyksta būtent su nelegaliais migrantais. Žinoma pažeidimų pasitaiko ir su legaliais migrantais, ar net su piliečiais. Bet tie, kas legaliai imigracijai priešinasi dėl to, kad, neva imigrantai bus išnaudojami, turėtų sutikti, kad legali migracija suteikia daug daugiau galimybių apsaugoti ir apsisaugoti nuo išnaudojimo.
Kvalifikuoti savo ar kitos šalies specialistai – vertybė
Trečia, sugrįžkime prie specifikos ir būtent prie to, apie ką šnekėjo Lietuvos pramonininkų konfederacija. Kalbame apie kvalifikuotų specialistų imigraciją: inžinierius, konstruktorius ir pan. Kvalifikuoti, norintys ir galintys dirbti žmonės yra vertybė, nesvarbu kokios tautybės jie būtų. Bandomas skleisti vaizdinys apie konteineriais atsivežamus darbuotojus iš Rytų kaimynių, ko gero, yra nepilnavertiškumo komplekso, jaučiamo prieš Vakarų Europos valstybes išraiška. Daugmaž – „Jei Vakarai mus laiko antrarūšiais, mes tai paneigsime, antrarūšiais vadindami kitus, nutolusius dar labiau į Rytus“. Tai yra vaikiška ir neracionalu.
Daugiau dirbančiųjų tik skatintų ekonomikos augimą
Ketvirta, nors kalbama apie kvalifikuotų specialistų pritraukimą, panagrinėkime taip visų mėgstamą naudoti „baubą“, t.y. nekvalifikuotų darbuotojų antplūdį. Sakoma, neva tai būtų pražūtis. Visiška netiesa. Jei staiga šalyje atsirastų daug pigios, dirbti norinčios ir galinčios darbo jėgos, teigiamą poveikį pajustume visi: būtų pagaminama daugiau, būtų pagaminama pigiau, išaugtų vidaus rinka ir t.t. Poveikis būtų analogiškas tam, kuomet pasijunta „demografinis dividendas“, t.y. kuomet pilnametystės sulaukia ir į darbo rinką ateina daug jaunuolių. Juk nesibaiminame didėjančio gimstamumo (jei jis toks būtų), net priešingai, jį skatiname. Nors nežinome, kuo taps užaugę vaikai, kurių gimstamumą skatiname: inžinieriais, benamiais ar užsieniečiais.
Bijoti didesnio darbo rankų skaičiaus yra visiškai neracionalu. Taip gali mąstyti tik žmonės, manantys, kad darbo vietų kiekis yra fiksuotas, t.y. jei kažkas įsidarbino, kažką reikia atleisti. Ekonomistai šią mąstymo klaidą jau seniai yra paneigę. Dirbančių žmonių skaičius priklauso nuo aibės veiksnių: darbo kainos, investavimo, produktų paklausos, darbo produktyvumo, teisinio reguliavimo ir yra pastoviai kintantis. Štai 2008 metais Lietuvoje privačiame sektoriuje dirbo 1,1 mln. gyventojų, 2012 – jau tik 0,9 mln. Priežastis – aukščiau išvardinti veiksniai.
Žemos kvalifikacijos imigrantų antplūdžio baiminamasi nepagrįstai
Penkta, deja, pigios darbo jėgos antplūdis yra sunkiai tikėtinas turint galvoje, kad už nekvalifikuotus darbus Lietuvoje nemokama labai daug. O laiku sutvarkyta socialinės apsaugos sistema turėtų apsaugoti nuo „pašalpų turizmo“, t.y. kai į kitą šalį atvažiuojama ne dirbti ar kurti, o gyventi iš pašalpų.
Darbo vietų iš vietinių niekas neatims
Šešta, argumentas, neva atsiradusi pigesnė darbo jėga (vietinė ar užsieninė) „atims“ darbo vietas iš dabar dirbančių, yra ekonomiškai nepagrįstas. Reikia suprasti, kad privačiame sektoriuje darbo vietos ar etatai yra kuriami ne šiaip sau, ne dėl to, kad jas reikia užpildyti. Žmonės yra samdomi tikslingai, tam kad dirbtų, kurtų ir gamintų. Jei neįmanoma pasamdyti tinkamo konstruktoriaus, įmonei nėra jokio tikslo kurti konstruktoriaus darbo vietos ir į jį samdyti to darbo nemokančio dirbti žmogaus. Ir atvirkščiai, jei šalyje staiga atsiranda daug konstruktorių, tai sudaro sąlygas plėtotis pramonei, kuri savo ruožtu įdarbina visus norinčius ir galinčius. Spėju, kad šis klaidingas mąstymas apie fiksuotą darbo vietų skaičių ateina iš viešojo sektoriaus. Štai, pvz., valstybiniame švietime, kuris yra paremtas administravimu, o ne verslu, mokytojų darbo vietų skaičius iš esmės yra ribotas (o, mažėjant mokinių skaičiui, turėtų būti ir mažėjantis). Ir iš tikro, valstybinėse mokyklose direktoriui dažnai tenka spręsti dilemą „jei priimsiu naują žmogų, reikės kažką atleisti“. Bet tuo verslas iš esmės ir skiriasi nuo administruojamų ūkio šakų. Versle daug norinčių ir galinčių dirbti programuotojų veda prie IT sektoriaus suklestėjimo, o ne prie bedarbystės.
Užsieniečiai padėtų užpildyti laisvas darbo vietas
Septinta, jei kalbant apie bedarbystę, kas nors nori naudoti argumentą, neva Lietuvoje ir taip nėra darbo vietų, tepasižiūri į statistiką. Per pirmą 2013 pusmetį, Lietuvoje užregistruota beveik 130 tūkst. laisvų darbo vietų. Dauguma – kvalifikuotiems specialistams. Egzistuojanti 180 tūkst. oficialių bedarbių šių laisvų darbo vietų neužpildo ir neužpildys: vieni nemoka, kiti nenori, o treti yra fiktyvūs bedarbiai, t.y. tie, kurie dirba neoficialiai. Kitaip tariant, specialistai iš užsienio dirbtų tose pozicijose, kurių dabartiniai bedarbiai vis vien nedirbtų.
Lietuva nėra populiariausia kvalifikuotų specialistų kryptis
Aštunta, darbdavių nelaimei, net į Rytus nuo mūsų esančiose valstybėse kvalifikuotų specialistų, norinčių dirbti Lietuvoje nėra per daugiausia. Už visų tautybių specialistus reikia mokėti. Ir kvalifikuoti specialistai paprastai nėra tie, kurie yra pasiryžę viską mesti ir kraustytis į kitą šalį dėl pvz., penktadaliu didesnio atlyginimo. Tačiau, susiklosčius teisingoms aplinkybėms tokius žmones gali pavykti įkalbėti. Ir kai tokį žmogų įkalbėti pavyksta, paskutinis dalykas, kurio reikia, tai pusmetį trunkančios procedūros, trukdžių atsivežti šeimą ir pan. Trukdžiai įsidarbinti trečiųjų šalių piliečiams ne saugo Lietuvą nuo užsieniečių, o žlugdo Lietuvos įmones.
Imigracija padeda užpildyti profesinio švietimo spragas
Devinta, kai kas mėgina sakyti, kad specialistų nereiks, kai bus išspręstos problemos profesiniame švietime. Galbūt. Bet daugiau kvalifikuotų ir dirbti galinčių žmonių nepakenkė dar nė vienai valstybei. O svarbiausia, jei darbuotojų reikia šiandien, atsakymas „palūkėkite dešimtmetį, gal susitvarkys“ visiškai netinka. Verslas tikrai susitvarkys – iškels gamybą ir po dešimt metų inžinierių Lietuvoje nebereikės. Bet nemanau, kad kas nors gali siūlyti šį problemos sprendimo būdą. Net jei specialistų trūkumas yra „trumpalaikė“ (penkerių metų) problema, nėra geresnio būdo, kaip ją operatyviai išspręsti, nei sumažinti kliūtis įsidarbinti ne ES piliečiams.
Visa tai priveda prie šiandieninės realybės. Konkurencija dėl gerų darbuotojų vyksta regioniniu ar net pasauliniu lygmeniu. Vakarų šalys gerai gyvena dar ir dėl to, kad sugeba pritraukti protingiausius ir gudriausius dirbti jų šalyse. Dalį to mes esame pajutę savo kailiu per emigraciją. Nieko nepadarysi, tokia yra konkurencija, tokia yra žmogaus laisvė judėti. Jei kas nors galvoja, kad vėl gali sukišti lietuvius už spygliuotos vielos, nebeleisti vyksti į užsienį tiesiogiai ar netiesiogiai (pvz., liepiant išvykstantiems susimokėti už mokslą), jis labai smarkiai klysta (bet čia jau kita tema).
O kaip mes veikiame pasaulinės konkurencijos dėl žmonių sąlygomis? Neleidžiame į Lietuvą atvykti žmonėms, norintiems dirbti ir kurti. Vietoje to, kad kaip Vakarų valstybės stengtumėmės pritraukti geriausius ir gudriausius, mes kuriame tam kliūtis. Valstybės interesas yra ne trukdyti žmonėms dirbti Lietuvoje, o kuo skubiau tai skatinti. Kol dar kažkiek esame patrauklūs žmonėms į Rytus nuo mūsų. Priešingu atveju, po 10-15 metų važiuosime dirbti ir ten.
