Trišalėje taryboje buvo svarstomas minimalaus mėnesinio atlyginimo (MMA) kėlimo klausimas. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija MMA siūlė didinti 31 euru (iki 638 eurų „ant popieriaus“), Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija siūlė netgi 56 eurų pakėlimą (iki 663 eurų „ant popieriaus“). Darbdavių atstovai dėl ekonominės padėties neapibrėžtumo siūlė palūkėti. Susidaro situacija, kai viena ranka darbdaviams mokame subsidijas, o kita – siekiame dar labiau padidinti veiklos kaštus. Visgi trišalė taryba susitarimo nepasiekė ir prie šio klausimo bus grįžta vėliau.
Visiems pasidžiaugus dėl mažesnio nei tikėtasi BVP kritimo pirmąjį pusmetį bei artėjant rinkimams, politikams apie MMA kėlimą kalbėti yra labai patrauklu. Juk siekis geras – padidinti pajamas mažiausiai uždirbantiems, tačiau neįvertinamos pasekmės darbo nerandantiesiems, smulkiajam verslui, kaip ir esamos situacijos neapibrėžtumas.
Vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalyje per metus padidėjo 8,7 proc., lyginant šių ir praeitų metų antruosius ketvirčius, tačiau svarbu žiūrėti į sektorius, kur dažniausiai mokamas MMA. Tai ir būtų būtent tie sektoriai, kurie nuo pandemijos ir įvesto karantino nukentėjo labiausiai, nes elementariai negalėjo vykdyti savo veiklos. Vidutinis mėnesinis atlyginimas viešbučių, maitinimo, apgyvendinimo paslaugų sektoriuose sumažėjo net dešimtadaliu. Epidemiologams vis garsiau kalbant, kad ateina antroji COVID-19 banga (o gal net jau ir atėjo?) vėl išauga karantino ir veiklos varžymų tikimybė, darbuotojams vėl atsiranda didesnė grėsmė likti be darbo pajamų. Tai tiesiogiai susiję su galimybe įdarbinti ir įsidarbinti.
Pandemija ypatingai atsiliepė jaunimo nedarbui. Net du penktadaliai (42,4 proc.) Užimtumo tarnyboje rugpjūtį įregistruotų darbo neturinčių asmenų buvo jaunesni kaip 30 metų. Tai – du kartus daugiau nei tuo pačiu laikotarpiu pernai. Tam įtakos turėjo nuo birželio pradėtos mokėti nedarbo išmokos ir vientisųjų studijų programų studentams, praradusiems darbą. Tačiau nereikia pamiršti, kad pandemija stipriai paveikė prekybos, aptarnavimo, paslaugų sektorius, kur atlyginimai yra mažiausi. Juk būtent kavinėse, baruose bei viešbučiuose dažniausiai darbuojasi jauni žmonės, o didelė dalis jų, deja, po karantino dar tik bando atsitiesti ir šiemet apie pelnus tikriausiai net negalvoja. Keliant MMA dar labiau sumažės jaunimo įsidarbinimo galimybės, juk verslui ir taip sunku prisiimti naujų įsipareigojimų esant tokiam neapibrėžtumui.
Nepamatuotas, staigus MMA kėlimas yra itin skausmingas regionams, kurių didžiulė problema – ilgalaikė bedarbystė. Yra regionų, kur beveik kas antras bedarbis darbo neturi metus ir ilgiau. Jei Lietuvos mastu MMA šiuo metu sudaro apie 43,4 proc. vidutinio atlyginimo, visiškai kitokia situacija yra, pavyzdžiui, Varėnoje, Zarasuose ar Kalvarijoje, kur MMA sudaro daugiau kaip 65 proc. vidutinio atlyginimo. Tai gerokai aukščiau negu Tarptautinio valiutos fondo rekomenduojamas santykis, kuris ekspertų teigimu neturėtų viršyti 40 proc., siekiant kuo labiau išvengti neigiamų pasekmių. Toks aukštas MMA ir vidutinio darbo užmokesčio santykis kai kuriuose rajonuose dar labiau išaugins „šešėlio“ riziką, kuri ir šiaip regionuose yra didesnė. Didesnė dalis darbo valandų gali būti neapskaitoma ir už jas sumokama vokelyje. Paskatos legaliai dirbti ir užsidirbti sumažės. Sprendimas, kaip nesukurti „popierinių“ bedarbių armijos skurdesniuose šalies regionuose, būtų MMA diferencijuoti, tačiau apie tai Trišalėje taryboje nekalbama.
Didindama minimalią algą valdžia turėtų dar kartą įvertinti esamą situaciją ir pandemijos kontekstą. Artėja vasaros sezono pabaiga ir žemesnės kvalifikacijos darbuotojams bus dar sunkiau įsidarbinti. Juk ir taip mokesčių surenkama žymiai mažiau nei planuota, o skolinti pinigai padengti nedarbo išmokoms ir subsidijoms kažkada turės baigtis. Dar pavasarį visuotinai Europoje kartota vyriausybių frazė „svarbiausia išsaugoti darbo vietas“ šiandien jau kiek pasimiršo. Minimalios algos pakėlimas reikštų tik gražų fasadą, už kurio slepiasi daugybė problemų, su kuriomis susidurtų darbo rinkos dalyviai, o ypač silpniausieji.
Tad vietoj skubių ir neigiamų pasekmių turėsiančių siūlymų, labai norisi esminių sprendimų, kurie realiai ir ilguoju laikotarpiu mažintų bedarbystę ir leistų atlyginimams rinkoje kilti. Uždarbis turėtų kilti darbdaviams konkuruojant dėl darbuotojų, tačiau šiandien darbdaviai, visų pirma, žiūri kaip įveikti pandemijos padarinius.
Labiau šių dienų aktualijas atitinkančios naujos darbo sutarčių rūšys, biurokratijos ir reguliavimų mažinimas ir palankesni mokesčiai (kaip antai investicijų neapmokestinimas ar NPD prilyginimas MMA) ir kt. būtų tie sprendimai, kurie padėtų ne tik mažiausiai uždirbančiajam, bet ir nestabdytų įmonių veiklos. Nes kitaip anksčiau ar vėliau iš po gražaus fasado pradės lįsti kritiniai defektai.
