Artėjant 2020 Seimo rinkimams, Lietuvos laisvosios rinkos institutas išrinko ir įvertino ryškiausias partijų rinkimų programų nuostatas, kurios veiks žmonių atlyginimus, mokesčius, pasirinkimo laisvę ir kasdienį ekonominį gyvenimą. Kas slypi po partijų pažadais, į kurias nuostatas rinkėjui atkreipti dėmesį, kaip jas vertinti? Šį kartą pateikiame Laisvės partijos programos vertinimą.
Naudingiausi pasiūlymai
Iš Laisvės partijos programos: ,,Socialines paslaugas finansuosime asmeninio krepšelio principu „pinigai seka paskui klientą“, taip išlaisvindami privačias iniciatyvas, skatindami kliento poreikius atitinkančią paslaugų įvairovę ir inovacijas.”
,,Saugosime privatų medicinos sektorių bei užtikrinsime galimybes jam veikti tomis pačiomis sąlygomis kaip ir valstybinis sektorius, t.y. sudarysime tokias pačias galimybes teikti paslaugas ir gauti apmokėjimus iš Valstybinės ligonių kasos.”
Toliaregiška politika. Socialinių paslaugų finansavimas krepšelio principu ir privataus medicinos sektoriaus galimybių gauti valstybinį finansavimą suvienodinimas leistų padidinti konkurenciją ir paslaugų kokybę socialinių paslaugų ir sveikatos priežiūros paslaugų sektoriuje, kuriame iki šiol dominuoja valstybės teikiamos paslaugos. Net jei valstybė prisiima funkciją pasirūpinti sunkiai besiverčiančiaisiais, socialinių problemų turinčiais ar sergančiais gyventojais, efektyviau tai daryti ne vienai pačiai. Egzistuoja daugybė pavyzdžių – nuo privačių senelių namų, slaugos ligoninių ir pan. – kur socialines ir sveikatos priežiūros paslaugas teikia privatūs tiekėjai. Privataus sektoriaus įsiliejimas į socialinių paslaugų teikėjų ratą ir galimybė privačiam medicinos sektoriui veikti vienodomis sąlygomis su valstybiniu sektoriumi, leistų pasiūlyti daugiau, įvairesnių ir geriau paslaugų gavėjų poreikius atitinkančių socialinių ir sveikatos priežiūros paslaugų, sumažintų teikiamų paslaugų kainą.
Iš Laisvės partijos programos: „Ginsime trečiąją pensijų kaupimo pakopą nuo vis pasikartojančių politinių atakų, bandant sumažinti ar iš viso panaikinti joje kaupiantiesiems gyventojų pajamų mokesčio (GPM) lengvatas.“
Toliaregiška politika. Pensijų kaupimo sistema Lietuvoje jau buvo keista bene 10 kartų. Ne tik pats pakeitimų turinys, bet ir jų dažnis neigiamai paveikė gyventojų pasitikėjimą. Sistemos stabilumas yra itin svarbus veiksnys siekiant užtikrinti, kad senatvėje pensijų fonde bus sukaupta pakankama suma. Skatinti gyventojų taupymą senatvei (pensijų fonde ar kituose instrumentuose) itin svarbu atsižvelgiant į gąsdinančias demografines tendencijas: „Eurostat“ duomenimis, 2050 m. 5 darbingo amžiaus gyventojams Lietuvoje teks 3 senatvės pensininkai. Išvystytas privatus kaupimas yra būtina prielaida tvariai pensijų sistemai. Be šios dedamosios neapsieina Vakarų šalys.
Iš Laisvės partijos programos: „Išgydysime sergančią ligos draudimo sistemą. Griežtinsime išmokų mokėjimo sąlygas, užtikrinsime efektyvesnį jų administravimą ir diegsime papildomas apsaugos nuo piktnaudžiavimo priemones.“
Nepopuliaru, bet būtina. Kai 2015-aisiais ligos išmokos grįžo į prieškrizinį lygį, išduodamų biuletenių skaičius šoktelėjo ir augo iki pat 2017-ųjų. Nors 2018-2019 m. jų skaičius sumažėjo, dėl koronaviruso, šiemet, tikėtina, kad turėsime dešimtmečio ,,antirekordą”. Piktnaudžiavimo sveikatos draudimo sistemoje išties nemažai. ,,Sodros” pateikiama statistika rodo, kad toje pačioje gydymo įstaigoje gydytojų išduodamų nedarbingumo pažymėjimų skaičius gali skirtis net kelis kartus. Štai VŠĮ ,,Vilniaus rajono centrinėje poliklinikoje” vidutinis gydytojo išduodamų nedarbingumo pažymėjimų skaičius 2020 m. siekia 536, tačiau vienas įstaigos gydytojas išdavė 3244 pažymėjimus, kitas – 2169. Griežtesnė kontrolė ir efektyvesnis administravimas leistų užtikrinti ligos draudimo biudžeto balansą.
Iš Laisvės partijos programos: „Siekdami efektyvesnio išteklių panaudojimo, iš esmės peržiūrėsime Užimtumo tarnybos veiklą ir procesus bei ilgainiui ją uždarysime, o įdarbinimo paslaugas pirksime iš privačių tiekėjų.“
Valstybės kontrolė nustatė, kad tik 6 proc. asmenų, 2018 m. baigusių Užimtumo didinimo programą, išsilaikė darbo rinkoje ilgiau kaip 3 mėnesius. Tai rodo didelį perkvalifikavimo ir įdarbino programų neefektyvumą. Sprendimas pertvarkyti Užimtumo tarnybą ir jos teikiamas paslaugas pirkti iš privačių tiekėjų sukurtų konkurenciją įdarbinimo paslaugų rinkoje, sumažintų perkvalifikavimo ir įdarbinimo paslaugų kainą, galiausiai – prisidėtų prie griežtesnės kontrolės, kuomet įdarbinimo ir perkvalifikavimo paslaugos yra teikiamos asmenims, šių paslaugų visai nepageidaujantiems, o žiūrintiems į jas, kaip į būtiną atitikti reikalavimą, norint gauti įvairias išmokas (nedarbo ir pan.). Svarbiausia – tai padėtų priartinti perkvalifikavimo paslaugas prie rinkos poreikių.
Iš Laisvės partijos programos: „Ilgalaikėje perspektyvoje panaikinsime pelno mokestį reinvestuojamam pelnui.“
Didesnę laisvę veikti užtikrinantis pasiūlymas. Verslo sąlygas vertinančiame Pasaulio banko tyrime „Doing Business 2020“ Lietuva iškopė į 11 vietą. Tai aukščiausia Lietuvos pasiekta vieta nuo šio reitingo skelbimo pradžios. Tai lydėjo kasmet vis nauji tiesioginių užsienio investicijų rekordai, gerėjantys tarptautinės migracijos rodikliai, pramonės ir eksporto plėtra. Deja, mokesčių sistemos patrauklumą vertinančiuose reitinguose nuo kaimynių Latvijos ir Estijos tebeatsiliekame. Lietuva išsiskiria iš Baltijos šalių, kadangi vienintelė apmokestina atgal į verslą investuojamą pelną. Tai iliustruoja ir mažesnis nei šiose šalyse sukauptų tiesioginių užsienio investicijų vienam gyventojui dydis. Jau dabar Latvijoje ar Estijoje bendra pajamų ir pelno mokesčio našta siekia 20 proc., o Lietuvoje šie mokesčiai kartu sudaro apie 28 proc. pelno prieš mokesčius. Tad reinvestuojamojo pelno neapmokestinimas būtų teisingas žingsnis konkuruojant su kaimynais dėl investicijų.
Iš Laisvės partijos programos: „Nustatysime aukštesnį stojimo į aukštąsias mokyklas slenkstį, sugrąžindami minimalaus egzaminų vidurkio reikalavimus. Tokiu būdu į atitinkamas aukštąsias mokyklas ir studijų kryptis nepatektų joms visiškai nepasirengę studentai, o kolegijose išvengtumėme drastiško studijuojančiųjų skaičiaus kritimo ne dėl pačių kolegijų kaltės.“
Nepopuliaru, bet būtina. Remiantis STRATA duomenimis, pagal aukštąjį išsilavinimą įgijusių gyventojų dalį pirmaujame ES ir užimame aukštas pozicijas tarp EBPO šalių. 2019 m. duomenimis, Lietuvoje 57,6 proc. (ES vidurkis – 40,1 proc.) 30–34 m. amžiaus gyventojų turėjo aukštąjį išsilavinimą. Tačiau studijuojant įgytas kompetencijas darbinėje veikloje Lietuvos absolventai panaudoja rečiau, nei vidutiniškai EBPO šalyse. Apie penktadalis Lietuvos dirbančiųjų dirba žemesnės kvalifikacijos darbą nei įgyta kvalifikacija. Maždaug trečdalis aukštųjų mokyklų absolventų įsidarbina žemesnės kvalifikacijos darbuose nei įgyta kvalifikacija. Tarp profesinių mokyklų absolventų tokių asmenų yra apie 15 proc. Tai rodo ryškų įgytos kvalifikacijos ir darbo rinkos poreikių neatitikimą. Be to, kiekvienais metais keli tūkstančiai aukštąjį pabaigusių žmonių stoja įgyti profesijos į profesines mokyklas. Mažindami aukštųjų mokyklų absolventų skaičių, galėtume daugiau lėšų skirti ugdymo kokybės didinimui, kad daugiau žmonių pasirinktų jų profilį, karjeros planus ir darbo rinkos poreikį atitinkančias studijas – profesines mokyklas, kolegijas.
Iš Laisvės partijos programos: „Siekdami didesnio skaidrumo ir efektyvesnio viešojo sektoriaus MTEP skiriamų lėšų panaudojimo, dažniau įtrauksime užsienio mokslininkus ir viešosios politikos ekspertus į finansuojamų projektų / veiklų atranką ir prioretizavimą.“
Įsisenėjusių problemų sprendimas. Siekiant, kad mokslo ir techninei pažangai skiriamos lėšos būtų panaudotos kiek įmanoma efektyviau ir sukurtų kuo daugiau pridėtinės vertės, svarbu neapsiriboti mūsų šalyje veikiančiomis mokslo institucijomis bei verslu. Kartu tokia sistema paskatintų Lietuvos ir užsienio mokslininkų bei verslo bendradarbiavimą, mažintų ,,virimą savose sultyse“, leistų pasitikrinti jėgas tarptautinėje rinkoje.
Iš Laisvės partijos programos: „Lubų“ taikymas turi būti numatytas ir privalomojo sveikatos draudimo (PSD) įmokoms. PSD neturėtų būti mokamas nuo visų gyventojo vykdomų veiklų ir iš jų gaunamų pajamų, jei yra pasiekiamos PSD „lubos“.
Įsisenėjusių problemų sprendimas. Privalomojo sveikatos draudimo sistema Lietuvoje pasižymi dideliu perskirstymu – daug uždirbantys arba savo sveikata labai besirūpinantys žmonės įmokų sumoka daug, o paslaugomis naudojasi palyginti mažai. Nemažai jų, neturėdami laiko laukti, perka mokamas paslaugas tuo būdu prarasdami savo mokesčių pinigus. Taip pat valstybės lėšomis privalomuoju sveikatos draudimu draudžiami studentai, dvasininkai, senatvės pensijų gavėjai ir kitos gyventojų grupės. Tuo tarpu daugiau uždirbantys gyventojai įmokas moka nuo visų savo gaunamų pajamų. Tad PSD lubų taikymas labiau susietų sumokėtas įmokas su gaunama nauda.
Dviprasmiškos nuostatos
Iš Laisvės partijos programos: „Viename iš didžiųjų Lietuvos miestų siūlysime įkurti modernų nacionalinį architektūros centrą-muziejų.“/ ,,Atliksime reikiamų įstatymų pakeitimus, paskatinsiančius verslo sektorių investuoti į kultūrą. Iš esmės tobulinsime mecenavimo įstatymą bei valstybės lygiu formuosime mecenatystės ir filantropijos kultūrą, pasiremdami geriausia pasauline praktika.“
Dviprasmiška nuostata. Pastaruoju metu gimstančios naujos privačių muziejų iniciatyvos – ženklas, kad kultūros srityje privatus sektorius gali dalyvauti ne prasčiau, nei valstybinis. Štai MO muziejus 2019 m. pritraukė pusę tiek lankytojų, kiek jų apsilankė Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje. Nepaisant to, kad pastarajame dirba 20 kartų daugiau darbuotojų, o jo plotas MO plotą viršijo daugiau nei 10 kartų. Prieš svarstant naujo muziejaus įkūrimo poreikį, būtina įsivertinti, ar negalima tam pritaikyti jau esančių muziejų, ar tokio muziejaus artimiausiu metu nesvarsto įsteigti privačios bendrovės ar asmenys. Šalyje turime itin prastos patirties, kai geri norai kultūros srityje galiausiai virsdavo milžiniškomis išlaidomis. Puikus to pavyzdys – Valdovų rūmai, kurių statyba projekto eigoje ,,atpigo” nuo planuotų 114 mln. litų (apie 34 mln. eurų) iki… 106 mln. eurų.
Neigiamų pasekmių galintys turėti siūlymai
Iš Laisvės partijos programos: „Pasieksime, kad neformalusis vaikų švietimo krepšelis būtų skirtas ir ikimokyklinio amžiaus vaikams, taikysime neformaliojo ugdymo krepšelį ir vasaros veikloms.“
Brangiausia mokesčių mokėtojui. Būtina nepamiršti, kad visas šias lėšas, skiriamas vaikų ugdymui, popamokinei veiklai ir vasaros veikloms, mokėdami mokesčius į biudžetą suneša tie patys vaikų tėvai. Tad geresnė alternatyva būtų remti ir skirti krepšelius nepasiturinčioms šeimoms, o tėvų kišenėse palikti daugiau pinigų mažinant mokesčius – jie patys galėtų laisviau pasirinkti, ko tuo metu vaikui reikia labiausiai – ar korepetitoriaus paslaugų, mokymuisi skirtos mobiliosios programėlės, baseino, o gal – kuprinės. Pinigus gautų ne savivaldybių akredituoti ar centrinės valdžios prioritetus atitinkantys, bet šeimų poreikius atliepiantys neformalaus ugdymo organizatoriai.
Iš Laisvės partijos programos: „Sistemingai naudosime žaliuosius viešuosius pirkimus ir skatinsime pažangą, susijusią su ekologišku finansavimu, sieksime remti ir integruoti tvarumo problemas ir padėti siekti darnaus vystymosi tikslų.“
Brangiausia mokesčių mokėtojui. Viešieji pirkimai ir taip turi daugybę problemų: viena vertus korupciją ir piktnaudžiavimą, kita vertus nekokybiškų prekių/paslaugų įsigijimą. Nereikėtų tos sistemos komplikuoti papildomai. Jei viešųjų pirkimų metu prioritetas yra teikiamas aplinkosaugai, o ne kainai, tai sudaro prielaidas išleisti daugiau mokesčių mokėtojų pinigų. Taip pat gali būti įsigyta prekė, kurios šiek tiek didesnis energijos efektyvumas neatperka daug didesnio kainų skirtumo. Paprastai tariant, vertinant visą produkto gyvenimo ciklą, tikrai energetiškai efektyvesnės prekės turėtų būti atsiperkančios ir be specialių taisyklių ar išimčių. Tad užuot pasirinkus ekologiją, kaip pagrindinį kriterijų, vykdant viešuosius pirkimus, geriau būtų laikytis nuostatos teikti prioritetą ,,žaliosioms” prekėms tuo atveju, jei tarp pasiūlymų nėra kainos skirtumų (ar įvesti kitokį mechanizmą, kuris leistų sutaupyti biudžeto lėšų).
Iš Laisvės partijos programos: „Kelis kartus didinsime stipendijas ir materialinę paramą, padėsime mokykloms užtikrinti bendrabučius, drabužius, maistą, kad sunkiai save išlaikantiems mokiniams nereikėtų praleisti pamokas dirbant kitose įstaigose.“
Atgal į praeitį. Solidarizuotis su sunkiausiai besiverčiančiais visuomenės nariais – labai svarbu. Tam užtikrinti jau dabar egzistuoja įvairūs paramos mechanizmai, tokie, kaip socialinė pašalpa, mokama tiems, kurių pajamų lygis yra mažesnis, nei nustatyta paramos skyrimo kriterijuose. Egzistuoja įvairūs savitarpio pagalbos mechanizmai, padedantys vaikams iš nepasiturinčių šeimų įgyti išsilavinimą – daugelyje aukštojo mokslo įstaigų skiriamos vardinės stipendijos gabiausiems studentams. Nepasiturintys studentai galėtų gauti socialinę pašalpą ir patys spręsti – maistą, drabužius ar mokymosi priemones įsigyti. Neigiamai skamba ir mokymosi priešinimas su darbu – pamokų ar paskaitų praleidinėjimas, žinoma, nėra sveikintinas, tačiau, kad tokios praktikos būtų atsisakyta, privalo užtikrinti ugdymo įstaigos. Studijų derinimas su darbu turėtų būti paliktas paties studento atsakomybei – užsienio praktika rodo, kad tai gali net padėti mokytis.
Iš Laisvės partijos programos: „Valstybės investicijas kreipsime į naujų darželių statybą.“/„Siūlysime lanksčius sprendimus remdami modulinių pastatų statymą, įrengdami ikimokykliniam ugdymui tinkamas erdves bendruomenių ar kitų įstaigų patalpose.“
Vilkas avies kailyje – pasiūlymas, gerai atrodantis iš pirmo žvilgsnio, tačiau turintis skaudžių pasekmių. Naujų ugdymo įstaigų statyba neturėtų būti savaime vertybė – tikslas turėtų būti optimalus ugdymo įstaigų tinklas. Tą pasiekti galima ne tik kišant valstybės biudžeto pinigus ,,į betoną”, bet ir sudarant geresnes sąlygas steigtis privatiems darželiams ar mokykloms. Tai ne tik paskatintų konkurenciją, ugdymo inovacijas ir metodų įvairovę bet ir padarytų švietimo sistemą lankstesne ir labiau atsparia demografiniams pokyčiams. Štai sumažėjus gyventojų skaičiui, didelei daliai jaunų šeimų iš rajonų išvykus į didmiesčius ar emigravus į užsienį, liko pustuštės mokyklos, kurių išlaikymas reikalauja didelių finansinių išteklių.
Iš Laisvės partijos programos: „Įteisinsime mokytojų kūrybinių atostogų galimybę, kurių metu mokytojai metams galėtų tobulinti savo profesinius įgūdžius, o taip pat paprasčiausiai pailsėti nuo mokyklos, išbandant save kitoje srityje.“
Vilkas avies kailyje – pasiūlymas, gerai atrodantis iš pirmo žvilgsnio, tačiau turintis skaudžių pasekmių. Didinti mokytojų profesijos patrauklumą galima optimizuojant ugdymo įstaigų tinklą ir sutaupytas lėšas skiriant mokytojų atlyginimų didinimui. Mokytojo atlyginimas priklauso nuo kelių komponentų: darbo krūvio, darbo stažo, kvalifikacinės kategorijos. Didelė problema yra ta, kad net trečdalis mokytojų, daugiausia jaunų, neturi net 18 valandų pamokų per savaitę. Tuštėjančiose mokyklose vieno pedagogo darbo krūvį pasidalina du ar net daugiau mokytojų. Siūlymas skirti mokytojams kūrybines atostogas menkai prisidėtų prie švietimo sistemos problemų sprendimo: mokytojams, kai kuriems kitiems ugdymo įstaigose dirbantiems specialistams, taip pat mokslo darbuotojams jau dabar priklauso 40 darbo dienų kasmetinės pailgintos atostogos (dvigubai ilgiau, nei įprastinė kasmetinių atostogų trukmė).
