Neseniai praėję savivaldos rinkimai pradėjo naują politinį sezoną. Šiomis savaitėmis į pirmuosius posėdžius besirenkantys naujai išrinkti politikai savivaldybėse rado skirtingą savo regiono ekonominę situaciją. Nors populiaru sakyti, kad egzistuoja dvi Lietuvos, situacija yra daug sudėtingesnė, rodo Lietuvos laisvosios rinkos instituto analizė. Jei savivaldybių ekonomikos būklę vertintume per kiekvienam žinomo kūrinio – Kristijono Donelaičio „Metų” – prizmę, matytume, kad dalyje savivaldybių „pavasaris”, o kitur, deja, „ruduo” ar „žiema”.
Pavyzdžiui, naujoji valdžia Tauragės rajone valdys savivaldybę, kurioje yra „pavasaris”. Čia vidutinis darbo užmokestis, nors ir buvo mažesnis nei savivaldybių vidurkis (620 eurų „į rankas”), tačiau 2015-2018 m. augo greičiau nei kitose savivaldybėse. Augo tiesioginės ir materialinės investicijos (nors taip pat nesiekė šalies vidurkio). Gyventojų verslumas savivaldybėje taip pat buvo palyginti aukštas – 1000-iui gyventojų teko daugiau nei vidutiniškai kitose savivaldybėse verslo liudijimų ir veikiančių ūkio subjektų.
„Ekonominės vasaros” ritmu gyvena didžiausi šalies miestai ir kai kurios žiedinės savivaldybės: Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos miestų, Vilniaus ir Kauno rajonų savivaldybių gyventojai. Čia mažai bedarbių, gyventojai gauna aukštesnius nei kitose savivaldybėse atlyginimus, verslumas ir investicijų lygis – aukšti ir toliau auga. Dalyje jų fiksuojama teigiama (vidaus ir tarptautinė) migracija – gyventojai renkasi gyventi šiose savivaldybėse.
Kitose savivaldybėse ekonominis gyvenimas „rudenėja”. Pavyzdžiui, Visagine atlyginimai yra aukštesni už vidutinius, tačiau auga lėtai. Materialinės ir tiesioginės užsienio investicijos 2015-2017 m. mažėjo. Nedarbas traukėsi lėtai, o ilgalaikių bedarbių dalis augo. Veikiančių ūkio subjektų ir verslo liudijimų skaičius buvo mažesnis už vidutinį, vis mažiau žmonių išsėmė ar prasitęsė verslo liudijimus. Galbūt, dėl to šią savivaldybę per tris metus paliko net 7 proc. gyventojų.
Nors 2018-ieji metai buvo devinti iš eilės Lietuvos ekonomikos augimo metai, dalyje savivaldybių vis dar tęsiasi „ekonominė žiema“. Nestebina tai, kad didžiausios socialinės problemos kamuoja tas savivaldybes, kurios išsiskiria ypač mažu verslo aktyvumu – čia mažiau verslo subjektų, mažiau žmonių išsiima ar pratęsia verslo liudijimus. Iš tokio užburto rato sunku išbristi, gaudami mažesnes algas ar apskritai negalėdami rasti darbo žmonės priversti gyventi iš pašalpų, trauktis į šešėlį ar tiesiog išvykti.
Nedarbo, didelio pašalpų poreikio problemos ryškiausios šiaurės rytų Lietuvoje ir pasienio savivaldybėse.
Pavyzdžiui, Zarasų r., Lazdijų r., Ignalinos r. nedarbas viršijo 14 proc., kas antras bedarbis darbo nerado ilgiau nei 6 mėnesius. Palyginus su kitomis savivaldybėmis, jose investicijų trūksta, verslo aktyvumas – žemas, o emigracija – aukšta.
Ką savivaldybės gali padaryti, kad jose greičiau ateitų pavasaris? Palyginus su centrine valdžia, svertai esantys savivaldybių tarybų rankose yra silpnesni. Jos nepakeis nei galiojančio darbo kodekso, nei minimalios algos, nei „Sodros grindų“, nei PVM ar pelno mokesčių tarifų. Tačiau nepaistant to, tarybos ir merai gali sumažinti verslo liudijimų mokesčius, kurie prisidėtų prie gyventojų užimtumo skatinimo. Mažesni žemės ir nekilnojamo turto mokesčių tarifai bei biurokratinės naštos mažinimas padėtų naujai besikuriantiems verslams ir palengvintų sąlygas jau veikiantiems.
O visų svarbiausia, savivaldybės turi pasistengti, kad investuoti ir veikti verslui būtų kuo mažiau kliūčių, tiesiogine ta žodžio prasme konkuruoti dėl investicijų su kitais regionais, padėti versliems vietos gyventojams. Kartais galbūt tiesiog „paimti už rankos“ ir pravesti investuotojus per biurokratijos koridorius ir kabinetus.
