Eilinės Didžiojoje Britanijoje, Bristolyje esančios kavinės siena tikriausiai yra daugiausiai dėmesio sulaukusi kavinės siena pasaulyje. Tai optinės apgaulės pavyzdys, patraukęs mokslininkų dėmesį ir paskatinęs iš naujo apmąstyti, kaip vyksta suvokimo procesas. Horizontalios linijos, skiriančios plytas atrodo kreivos. Pridėjus liniuotę nesunku įsitikinti, kad akys klysta, o juostos yra tiesios ir lygiagrečios. Geometrines iliuzijas lengva demaskuoti. Bet tik atitraukiame liniuotę ir intuicija vėl sako – juostos kreivos. Mokslininkai aiškina, kad iliuziją sukuria kontrastingų spalvų plytos. Sąmoninga smegenų dalis, žinanti teisingą informaciją, nenusiunčia signalo regėjimo sistemai. Žinome, kaip yra, bet matome kitaip.
Tokių iliuzijų yra ne tik geometrijoje, bet ir ekonomikoje. Tik klaidų čia liniuote neišmatuosi – reikia logikos – pamatyti tai, ko plika akimi nesimato arba kas atrodo kitaip. Kaip rašė prancūzų ekonomistas Frederikas Bastiatas – išdaužto lango situacijoje akivaizdžiai matome, kad suklestės langų gamintojai, bus paskatinta stiklo pramonė, bet nematome, kad nukentės batsiuviai, kurių klientas užuot pirkęs batus turės investuoti į lango keitimą. Išdaužtas langas, pavogtas telefonas, riaušės, ugnikalnių išsiveržimai – sukuria poreikius ir paskatina tam tikros srities pramonę, bet niekaip neprisideda prie ekonominės gerovės augimo. Sunku pamatyti tai, ko nesimato, tai, kam pinigai, laikas ir energija galėjo būti skirti, jei žala nebūtų padaryta.
Pamatyti nematomą ekonomikos pusę galima treniruojant ekonominį mąstymą. Tam padės penkių ekonomikos principų žinojimas. Pagrindiniai ekonomikos principai pravers ir sprendžiant, kokio verslo imtis, ir klausantis rinkiminių pažadų.
- Ištekliai yra riboti
Ekonomika vadinama niūriuoju mokslu. Filosofą Tomą Karlailą ją taip pakrikštyti įkvėpė demografijos tyrinėtojo Tomo Maltuso hipotezė – žmonių kiekis auga greičiau nei maisto kiekis. Todėl žmonijai gresia badas ir išnykimas. Nors istorija parodė, kad Maltusas klydo, bet ekonomika neigiamos pravardės taip ir neatsikratė. Šiandien ji niūri, nes verslas užgožia gamtą, nes robotai atima darbus iš žmonių, nes išvis reikia dirbti, o uždirbtų pinigų vis tiek neužtenka. Bet už viso to slypi tas pats ir vienintelis faktas – žemės, oro, laiko, energijos, daiktų ir viso kito kiekis yra baigtinis ir ribotas. Jų niekada nebus užtenkamai visų norams patenkinti.
O kaip, pavyzdžiui, Jeffas Bezosas, Amazon vadovas, turintis daugiau turto nei kai kurios pasaulio valstybės. Ko jam gali stigti? Tiesa ta, kad ir pačius turtingiausius spaudžia išteklių ribotumas, ir jie turi rinktis. Trūksta laiko visiems sumanymams įgyvendinti, žmonės nėra tobuli ir galiausiai jie yra mirtingi.
O kaip tie, kurie medituoja atsiskyrę nuo pasaulio kur nors aukštai kalnuose? Jie neina į darbą, jiems nereikia pinigų, namus jiems atstoja olos kampas, maistą – pačių užaugintos morkos. Atrodytų, kad jie tikrai yra išsilaisvinę iš ekonomikos, nejaučia stokos spaudimo. Tai nėra tiesa, net minimalių poreikių patenkinimui reikia ribotų išteklių – laiko reikia rasti ir meditacijai, ir morkų sodinimui. Morkos nėra nesibaigiančios, toje pačioje oloje daug atsiskyrėlių gyventi netilptų. Taigi, viskas ir visiems yra ribota.
Ekonomika nuolat primena šią nepatogią tiesą, bet kam piktintis tuo, kas neišvengiama? Išnaudokime savo laiką, energiją, pinigus ir kitus dalykus – geriausiai kaip tik įmanoma. Tiems, kas šios pamokos neišmoko – pasaulis atrodo niūri vieta. Žinantiems – tai galimybė padaryti jį mažiau niūriu.
- Fizinį ribotumą mažina žmogaus kūrybingumas
Jei viskas taip ribota, kodėl tuomet neišsipildė niūri Maltuso žmonijos išnykimo pranašystė? Net atvirkščiai – gyvenam vis geriau? Todėl, kad šis mokslininkas neįvertino paties svarbiausio faktoriaus – žmogaus gebėjimo kurti.
Pirmieji telefonai informaciją perduodavo variniais laidais. Todėl prasidėjus masinei telefonizacijai – vario paklausa labai išaugo. Pakilo vario kaina ir žmonės ėmė jaudintis, kad liks be telefonų, nes laidų visiems neužteks. Kas nutiko išties? Išaugusi vario kaina – pastūmėjo vario išgavėjus atrasti naujų vario gavybos šaltinių. Dar daugiau – tai paskatino sukurti varinių laidų pakaitalą – optinius kabelius.
Begalinių norų susidūrimas su ribotais ištekliais yra pažangos variklis. Tokių sprendimų matymas – verslininkiško mąstymo bruožas. Žmogus supranta savo bei aplinkos ribotumą ir jį mažina – mokosi, stato lėktuvus, kuria vaistus, užsiima genų inžinerija ir daro kitus stebuklingus dalykus. Ir kai pagalvoji – kaip kažkam žiūrint į smėlį galėjo šauti mintis iš jo pagaminti kompiuterio procesorių? Stebuklas ir ne kitaip.
- Nemokamų pietų nebūna
Daugelį sprendimų priimame per daug nemąstydami, automatiškai. Bet jei žinotume, kad kiekvienas mūsų pasirinkimas kainuoja? Nėra nieko nemokamo, ir kiekvieno sprendimo kaina yra tai, ko netenkinti jį pasirinkdamas.
Visi žino, kad neįmanoma vienu metu ir miegoti, ir sportuoti. Kitaip tariant – pasirinkusi valandėlę pasnausti, prarasiu visas kitas galimybes, ką galėčiau per tą valandėlę nuveikti. Ekonomikoje tai vadinama alternatyviosiomis sąnaudomis. Šio principo paisymas padeda save disciplinuoti ir prisiimti atsakomybę už tai, ko sieki ir pasiekei. Kartais tikrai norisi neveikti nieko, gulėti ir žiūrėti į lubas arba į ekraną. Bet jei žinai, kad to kaina – valanda ant bėgtakio ir minus 600 kalorijų, susimąstai.
Iš esmės, tai nei valanda miego, nei valanda sporto nėra teisingesnis pasirinkimas. Ekonomiškai teisingi arba racionalūs veiksmai yra tie, kurie veda link tikslo. Priemones tikslams pasiekti kiekvienas renkasi pagal savo supratimą. Lobotomija kažkada atrodė kaip geriausias būdas gydyti psichinius sutrikimus. Ji net buvo apdovanota Nobelio premija. Žiūrint iš šios dienos perspektyvų – tai visiška nesąmonė. Bet tai nereiškia, kad šį metodą taikę gydytojai elgėsi neracionaliai, būdas buvo neefektyvus, bet manyta, kad jis padeda pasiekti tikslo. Esmė tame, kad tik pats sprendi, kokių tikslų ir kokiomis priemonėmis siekti. Pats sprendi, pats ir prisiimi atsakomybę.
Alternatyviosios sąnaudos labai svarbios ir mąstant apie tai, už ką balsuoti, kokiais politiniais siūlymais kliautis. Dažnai girdime pažadus kelti mokytojų atlyginimus, didinti pensijas. Kiek kartų girdėjote, kad tai reikš ir mokesčių kėlimą arba atlyginimų, pavyzdžiui, policininkams mažinimą?
- Pinigai sukuriami tik darbu
Vieno Darbo biržos projekto dalyvių prieš keletą metų paklausiau – „Ką rinktumėtės, 300 eurų atlyginimą ar 300 eurų pašalpą?“. „Jūs gal juokaujat? 300 eurų tai išvis ne atlyginimas, tikrai geriau pašalpa“. Nebuvo nei vienos kitokios nuomonės. Su tokia pačia situacija esu susidūrusi ir viename Lietuvos pasienio miestelyje, kur didžioji dauguma vienuoliktokų planuoja gyventi iš pašalpų. Supratimas, kad pinigai atsiranda iš oro, skatina išlaikytinio mentalitetą ir yra tikriausiai didžiausia grėsmė ne tik taip galvojantiems, bet ir visai Lietuvai.
Net ir dirbantiems, didmiesčiuose gyvenantiems ir valdžios išlaikytiniais tapti neplanuojantiems būna šauna geniali mintis – kodėl centrinis bankas negalėtų prispausdinti daugiau pinigų? Padėtume ir mokytojams, ir jaunoms šeimoms, paskatintume vartojimą, pakeltume ekonomiką.
Net ir tuomet, kai žmonės beveik visais savo poreikiais pasirūpindavo patys, egzistavo pinigai. Nes natūriniai mainai yra labai neefektyvus būdas ką nors gauti. Įsivaizduokite, kaip tai atrodytų šiandien – aš parašau knygą ir ieškau, kas ją norėtų keisti į žieminius batus, kurių man reikia. Tam, kad nereikėtų ieškoti tokio, ekonomiškai vadinamo dvigubo sutapimo, atsirado mainų priemonės, kurias buvo lengva iškeisti į bet ką. Na pavyzdžiui knygą aš iškeičiu į prieskonius, nes žinau, kad prieskonius bet kada galėsiu iškeisti į ką tik norėsiu. Prieskoniai paklausūs, visi jų nori. Vėliau grynai iš patogumo nuo prieskonių, tabako ir aukso buvo pereita prie banknotų. Banknotai negenda, juos lengva transportuoti, atiduoti grąžą, sunku padirbti. Bet už kiekvieno „bank note“ – turėtų būti atitinkama suma aukso, kurią jis atstovauja. O už aukso – knygos, batai ir kitos darbu sukurtos gėrybės.
Pažvelgus į pinigų istorija, tampa akivaizdu, kad nei piktnaudžiavimas pašalpomis, nei pinigų spausdinimas gerovės negali sukurti. Juk tam, kad būtų galima sumokėti pašalpą, pirmiausia kažkas turi pinigus uždirbti ir sumokėti mokesčius. Valdžia neturi jokių stebuklingų pinigų šaltinių, tik tai, ką suneša mokesčių mokėtojai. Na o pinigų spausdinimas tik sukuria beverčių popieriukų. Pinigų pridauginama tiek, kad jais labiau apsimoka kūrenti pečius nei už juos pirkti malkas. 1923 metų situacija Vokietijoje arba šiandieninė Venesuela yra liūdna to iliustracija.
Be pinigų negalėtų būti specializacijos, mainų, ekonomikos augimo. Už kiekvieno euro slypi nauda. Kad jų gautum turi sukurti kažką, ko reikia kitam. Taigi, pinigai yra žmogaus veiklos atspindys. Būtent dėl to ir viena jautriausių, dažnai demonizuojamų temų.
- Kainos žino geriau
Įsivaizduokite, kad paveldėjote namą Trakuose ir svarstote, ką galėtumėte su juo daryti – parduoti, išnuomoti ar įrengti svečių namus. Kaip priimsite šį sprendimą? Tikriausiai ieškosite informacijos ir galbūt sužinosite, kad, pavyzdžiui, kitais metais Trakuose atsidarys didžiausias Baltijos šalyse SPA centras, kad dabartiniai Trakų viešbučiai nepajėgūs priimti visų norinčių apsilankyti miesto svečių, Trakų pilį planuojama uždaryti rekonstrukcijai, viešbučių paslaugoms bus taikomi didesni mokesčiai. Gauti tiek informacijos užtruktų nemažai laiko, be to ji prieštaringa, nuolat kintanti ir nepakankama tam, kad galėtum priimti geriausią sprendimą.
Yra dar du variantai. Galite tiesiog pasikliauti nuojauta ir namą paversti nedideliu viešbučiu arba galite apeiti visą informacijos rinkimo procesą, galvoti tik apie pelną ir pažiūrėti, ką sako – kainos. Pamatytumėte, kad viešbučių ir nuomojamų butų kainos nuo spalio iki balandžio krenta drastiškai, o štai panašių butų pardavimo kainos pastaruoju metu pradėjo smarkiai kilti. Gal žiemos sezonu trūksta pramogų? Gal į Trakus atsikelia vis daugiau šeimų? Jums nereikia būti visų sričių ekspertu ir ieškoti kainos pokyčio priežasčių – pati kaina yra pokyčių atspindys ir signalas, rodantis pasiūlą ir paklausą. Būtent todėl ir pirmosios braškės būna tris kartus brangesnės nei sezonui įsibėgėjus. Užtenka reaguoti į kainą ir galima priimti pelningiausią sprendimą, prisidėti prie trūkumo problemos sprendimo ir patenkinti rinkos paklausą.
Kaip gauti pinigų, kur juos išleisti, imti paskolą ar taupyti, už ką balsuoti – visą tai kasdien sprendžia ir tie, kurie apie ekonomikos principus nėra girdėję. Ir nieko katastrofiško daugumai nenutinka. Bet ekonominis mąstymas gali būti kaip liniuotė, padedanti atskleisti socialines iliuzijas ir pasiekti tikslų. Ir į vandenį galima šokti, nemokant plaukti. Tik tarp tų, kurie taškosi, laukdami pagalbos ir tų, kurie užtikrintai juda kranto link yra esminis skirtumas.
