„Atsikeliu, atsinešu pusryčius ir mokausi su pižama lovoje, indų kultūrą tyrinėju, vaikščiodama po Tadžmahalą, tapau ant vandens su Stambulo meistrais“ – taip savo „pamokas“ prisimena Meda Veršininaitė, kurios mama Eglė nusprendė dukrą mokyti nuotoliniu būdu kelionėse, o ne tarp keturių mokyklos sienų. Nors ugdymas už mokyklos ribų bendrai vadinamas homeschooling‘u, dažnai tokiems vaikams mokymosi namais tampa visas pasaulis.
Šiandien Medai aštuoniolika, ji yra aplankiusi daugiau kaip dvidešimt pasaulio šalių, moka penkias kalbas. Mergina organizuoja projektus jaunimui visoje Europoje, o ateityje planuoja studijuoti dailę. Jos mama Eglė pasirinkimą dukrą mokyti nuotoliniu būdu kelionėse vadina išsigelbėjimu iš „mėsmalinės“ mokyklos sistemos.
Jei pritariate Eglei ir manote, kad mokykla neišmoko gyvenime reikalingų dalykų, kad kalimas egzaminams neturi prasmės, kad pamokų tvarkaraštis nesutampa su jūsų šeimos planais – nuo 2020-ųjų rugsėjo galėsite savo vaikus legaliai mokyti namuose. Ilgą laiką tėvams Lietuvoje teko sukti galvas, kaip apeiti taisykles, draudžiančias mokyti šeimoje.
Mokymas namuose Lietuvos – vieša paslaptis
Nors namų mokymas Lietuvoje buvo nelegalus nuo 2012 m., nemažai šeimų nusprendė nevesti vaikų į mokyklą ir ugdymu užsiimti patys. Tokios šeimos buvo priverstos įrodyti, kad jų vaikai turi specialiųjų poreikių arba sveikatos problemų. Tie, kuriems tokiu būdu nepavyko „apeiti“ sistemos – kraustėsi svetur. Toli keliauti nereikėjo, mokyti namuose leidžia kaimynai lenkai, latviai, estai, taip pat lietuvių pamėgtos šalys – Norvegija, Jungtinė Karalystė.
Tikėtina, kad Lietuvoje mokymas namuose tik populiarės. Šiais metais švietimui skirsime 13 proc. viso šalies biudžeto, nepaisant to Lietuvos mokinių rezultatai vis prastėja. Pavasarį žurnalo „Reitingai“ tyrimas atskleidė, kad Lietuvos dešimtokų matematikos žinios nesiekia nei 5 balų iš dešimties. Prastą mūsų mokinių lygį rodo ir tarptautiniai tyrimai. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija konstatuoja, kad beveik visose srityse mūsų paaugliai atsilieka nuo kitų šalių mokinių. Lietuvos moksleivių sąjungos inicijuotas tyrimas parodė, kad 25 proc. mokinių mokykloje nesijaučia gerai.
Prie žemų rezultatų ir blogos savijautos pridėjus laisvėjančias darbo sąlygas, lankstų darbo grafiką, galimybę dirbti nuotoliniu būdu – mokymas namuose tėvams pradeda atrodyti patrauklus sprendimas. Jei anksčiau ugdymas šeimoje kvepėjo religiniu prieskoniu, pseudomokslu arba atsiskyrėliais nuo visuomenės, tai šiandien skeptikus ramina ir vis daugiau tėvų įkvepia pozityvūs tyrimų rezultatai iš už Atlanto, kur su namų mokymu sėkmingai užaugo jau kelios kartos.
Nors ilgą laiką Lietuvoje tėvų-mokytojų dalia buvo panaši į daraktorių spaudos draudimo laikotarpiu, netrukus vaikus namuose mokantys lietuviai galės nebesidangstyti ligos pažymomis, mat Seimas įteisino galimybę vaikus ugdyti šeimoje. Tiesa, greičiausiai prireiks įrodyti, kad esate išsilavinę, pasiruošę psichologiškai, turite tinkamas gyvenimo ir mokymo sąlygas, kad vadovausitės tomis pačiomis ugdymo programomis ir leisite vertinti vaiko progresą. Spėjama, kad šiuo metu tai aktualu bent keliems šimtams Lietuvos šeimų.
Nuo pirmųjų pamokų iki Justino Bieberio
Senovėje rinkėjų vaikai patys išmokdavo atskirti nuodingus augalus nuo valgomų, medžiotojų – atpažinti žvėrių pėdsakus ir taikliai laidyti ietį. Pirmykščių kultūrų mokymasis vyko intuityviai, per tyrinėjimą. Patys vaikai buvo suinteresuoti išmokti pasirūpinti savimi, mat alternatyva buvo vienintelė ir liūdna. Vėliau tėvai, ką patys išmanydavę, perduodavo ir savo vaikams – taip formavosi žemdirbių, kalvių, batsiuvių ir kitokių amatininkų giminės. Iki 1800-ųjų šeimos neįsivaizdavo kito būdo mokyti vaikus kaip tik daryti tai pačioms. Krikščioniškosios mokyklos buvo skirtos dvasininkams, o profesionalius mokytojus sau galėjo leisti tik turtingi tėvai.
Šiuolaikinis mokymas namuose atgimė JAV. Šioje šalyje jau septintajame dešimtmetyje pradėjo sklisti idėjos apie alternatyvų ugdymą. 1964-aisiais mokytojas John Holt išleido knygą „Kodėl vaikams nesiseka?“, kurioje kaip dienoraštyje aprašė savo šešerių metų mokytojavimo patirtį. Aštrūs penktokų mokytojo kaltinimai formaliai ugdymo sistemai, nukreiptai į paklusnių darbuotojų ugdymą, peraugo į nacionalinio lygio debatus. Su idėja, kad neįmanoma tokia vieta, kurioje vyksta tik mokymasis ir kuri yra atskirta nuo likusio mūsų gyvenimo – J. Holt tapo nemokyklinio ugdymo advokatu.
Šiandien JAV yra daugiau nei 2.3 milijono namuose mokomų vaikų. Nemokyklinis mokymas tampa išeitimi turintiems išskirtinių gebėjimų. Tai, kad negalėjo pasireikšti mokyklos scenoje ir buvo mokomi namuose nesustabdė Justino Bieberio, Justino Timberlake’o, Ryano Goslingo, Marios Sharapovos, astrofiziko Johno Linsley ir kitų žymių dainininkų, aktorių, sportininkų, politikų.
Iš mandrumo ar iš būtinybės
Namų mokymo tyrimų institutas, teigia, kad JAV namuose ugdomų vaikų pasiekimai yra 15-30 procentinių punktų aukštesni nei besimokančių valstybinėse mokyklose. Jų konkursinis balas, stojant į koledžus yra aukštesnis už stojančiųjų vidurkį. Tokie vaikai turi aukštesnį socialinį – emocinį intelektą, labiau išsivysčiusias lyderystės, savęs suvokimo, dalyvavimo bendruomeninėje veikloje kompetencijas.
Šeimoje ugdantys tėvai turi ne tik akademinių motyvų. „Kertinis akmuo, kuris paskatino mane ugdyti dukrą nuotoliniu būdu, buvo konkrečių pedagogų veiksmai, kurie laužė dukros prigimtinį autentiškumą. Prisimenu, kaip kelionėse tokia aktyvi, viskuo besidominti mergaitė, grįžusi į mokyklą virsdavo nervinga, mokslui abejinga maištautoja“.
Dažniausiai tėvai labiausiai pažįsta savo vaikus ir yra suinteresuoti jų sėkme ateityje. Užauginti vaiką iki trijų metų trunka tiek, kiek apsiginti disertaciją. Tėvai vieninteliai taip gerai pažįsta savo vaiką, kad juos galima laikyti turinčiais šios srities „daktaro laipsnį”.
Lietuvoje daugėja mokyklų, siūlančių kitokį, inovatyvų mokymą, vis tik didžiausias ugdymo šeimoje privalumas ir skirtumas nuo mokymosi mokykloje – individualizavimas. Tam, kad suprastum, iš kur atsiranda vaivorykštė, kodėl pakyla lėktuvas, kuo kompiuterio intelektas skiriasi nuo žmogaus smegenų ar kaip žinutė draugui į kitą pasaulio kraštą nukeliauja per akimirką ir kitiems įdomiems klausimams – gali skirti tiek laiko, kiek reikia tau.
Lėtesni nejaučia spaudimo, nepatiria siaubo, kuris mokykloje apima kiekvieną, supratus, kad visi užduotį jau padarė. Greitai mąstantiems – nereikia savęs stabdyti. Galima sukurti saugias sąlygas ir motyvuoti jautrų, hiperaktyvų, smalsų, viskam abejingą, tam tikra sritimi besidomintį, tylą ar diskusijas mėgstantį – kiekvieną. Klasėje tokių skirtingų vaikų – bent dvidešimt. 45 minučių pamoka, keturios klasės sienos, programos, tėvai, administracija, egzaminai, testai, patikrinimai – pažaboja net geriausių mokytojo norus.
Mokymasis vyksta ne tik mokykloje. Išvykęs su tėvais į Antarktidą apie pingvinus sužinosi daugiau nei iš vadovėlio, o praleidęs dieną tėvų darbovietėje apie tai, iš kur atsiranda pinigai suprasi geriau nei perskaitęs pajamų apibrėžimą.
„Su visomis pasaulio religijomis susipažinau gyvai, su mama išmaišėme žymiausius dvarus, muziejus ir galerijas, pradėjome lankyti didžiuosius pasaulio stebuklus. Daug išmokau, dirbdama socialiniuose projektuose, lankydama darželius, mokyklas, vaikų globos namus, dienos centrus, organizuodama renginius ir vesdama mokymus“ – pasakoja netradiciškai ugdyta Meda.
Kažką supranti tada, kai reikia ir įdomu, o ne tada, kai suskamba skambutis ir atsisėdi į suolą. Norėdamas išmokti žaisti kompiuterinį žaidimą – anglų kalbą išmoksi greičiau nei verčiamas. Suaugusieji per nuobodžias konferencijas – išsitraukia išmaniuosius, užsisvajoja arba demonstratyviai išeina iš salės. Ar ne keistas reikalavimas vaikui – sėdėk, klausyk, susikaupk, nedrįsk nei per langą pažiūrėti?
Kritika
Būtų kvaila manyti, kad mokymasis šeimoje visuomet kokybiškas, įdomus, stiprinantis vaikų ir tėvų santykius, o mokymasis mokykloje būtinai bukinantis ir keliantis įtampą. Viskas priklauso nuo konkrečių žmonių – mokytojo, mamos, tėvo, sūnaus ar dukters ir jų santykio.
Kritikai sako, kad besimokančiųjų namuose socializacija yra apribota. Žinoma, jie bendrauja su kitais vaikais, šeimos draugais, lanko būrelius, savanoriauja, keliauja. Bet mokykla yra tokia terpė, kurioje reikia išmokti dirbti ne tik individualiai, bet ir grupėje, bendradarbiauti su skirtingų interesų, socialinių sluoksnių, gyvenimiškų patirčių ir istorijų, turinčiais žmonėmis.
Kita silpna vieta – tėvų kompetencija. Mokytojai yra ne tik dalyko specialistai, jie turi pedagoginį išsilavinimą, yra mokęsi vaikų psichologiją, skirtingas ugdymo filosofijas, išbandę daugybę metodų ir nuolat tobulina kvalifikaciją. Jei pradinių klasių kursą daugeliui tėvų nebūtų sunku išdėstyti, tai tikriausiai vienetai tėvų galėtų paaiškinti elektrolitų skilimo į jonus procesą ar puikiai prisiminti Oilerio teoremą. Šių dalykų mokosi dvyliktokai.
Medos mama sako: „Nors šiuo metu baiginėju trečią universitetą, iš mokyklos disciplinų pati prisimenu lietuvių ir vokiečių kalbas. Mano kaip mamos darbas buvo ne pakeisti savo dukrai visus mokytojus, bet savo veiksmais, gyvenimo būdu ir pastangomis būti geriausiu pavyzdžiu ir autoritetu. Meda yra smalsi, komunikabili ir motyvuota, todėl man beliko stebėti, kaip ruošiamos pamokos, vyksta savarankiška komunikacija su pedagogais ir mėgautis subrandintais vaisiais“.
Dažniausiai namuose mokantys tėvai pasirenka ne tradicinio, prieš klasę stovinčio mokytojo, bet susiorientuoti padedančio konsultanto vaidmenį. Vienas tėtis rašo: „Iš pradžių įsibėgėjome sunkiai, vaikui atrodė, kad visa atsakomybė nukrito, nebeliko mokytojų, tik viską atleidžiantys tėvai. Bet antrais naminio mokymosi metais įprato dirbti savarankiškai, atsirado atsakingumas. Mokėsi daugiausiai pats, mes buvome ne mokytojai, kasdien išdėstantys temą, o tik darbo vadovai. Kai kurie dalykai tapo per sunkūs, pavyzdžiui, chemija, fizika ir matematika paskutinėse klasėse. Į pagalbą atėjo youtubas ir nuotoliniai mokytojai iš viso pasaulio“.
Mokymo namuose advokato dr. Brian D. Ray tyrimai rodo, kad besimokančių šeimoje vaikų akademiniai rezultatai nepriklauso nuo tėvų išsilavinimo, turimos pedagoginės patirties ar šeimos pajamų.
O kaip su universitetais? Vaikai, nors ir nelanko mokyklos, nėra visiškai laisvi. Dažniausiai jie mokosi pagal tas pačias mokyklos programas, už žinias atsiskaito. Todėl norintiems nekyla formalių problemų išlaikyti baigiamuosius mokyklos egzaminus ir gauti atestatą. Geriausi pasaulio universitetai tokie kaip Harvardas, Oksfordas, Stanfordas, MIT, Kembridžas – priima mokytus namuose. Kai kuriems universitetams tinka mokinio darbų portfolio, kituose reikia laikyti stojimo egzaminą. JAV 83 proc. mokinių po mokymo namie siekia kokios nors aukštesniojo išsilavinimo formos, 44 proc. įgyja bakalauro diplomą universitete.
Dėl vieno minuso tikrai mažai kas ginčysis – mokymas namuose yra gerokai brangesnis už mokymą mokykloje. Vienas iš tėvų turi nedirbti. Na bent jau kurį laiką, kol vaikas įgunda mokytis savarankiškai. To kaina – ne tik keletą metų negauta alga, bet ir kvalifikacijos, pozicijos darbo rinkoje susilpnėjimas. Išlaidos gerokai išauga, kai nepakanka tėvų žinių ir informacijos iš nemokamų šaltinių, kai prireikia specialistų, korepetitorių pagalbos. Tiesa, mokymas valstybinėje mokykloje taip pat toli gražu nėra nemokamas. Tik susimokame už jį per mokesčius. Lietuvoje vieneri vieno vaiko mokslo metai kainuoja apie 2700 eurų. Kai kuriose mokyklose daugiau pinigų skiriame tuštėjančių pastatų išlaikymui nei pačiam ugdymui. Taigi, mokymas namuose galėtų prisidėti ir prie mokesčių mokėtojų pinigų taupymo.
O kaip su tėvais sektantais, alkoholikais ir „antivakseriais“? Kai tėvai neturi galimybės rinktis ugdymo formos atrodo, kad daroma prielaida, jog visos šeimos yra tokios. Paskutinį kartą, kai tikrinau, nuo tokių nepavyko apsisaugoti ir tradicinėje ugdymo sistemoje. Be to kažin, ar tai yra tik mokyklos reikalas ir labai abejotina, ar tokie tėvai imtųsi ir jiems pavyktų praeiti griežtus mokymo namuose kontrolės filtrus.
Nei viena ugdymo forma negali garantuoti sėkmingo ir laimingo gyvenimo. Mokymas namuose nėra vaistas nuo visų švietimo sistemos ligų, jis nėra tinkamas visoms šeimos. Bet kas gali būti labiau suinteresuotas vaiko sėkme jei ne tėvai? Valdžia negali tėvų riboti, kartu nepasakydama, kad vaikai visų pirma yra ne jų, bet valstybės reikalas, nuosavybė ir atsakomybė. Neprimena nesenos sistemos? Ji žlugo, vaikų saugoti nuo šeimos nereikia.
