Marija Vyšniauskaitė, Lietuvos laisvosios rinkos instituto švietimo centro vadovė
Kaip manote, kaip per pastaruosius dvidešimt metų keitėsi žmonių, gyvenančių visiškame skurde, skaičius?
- a) Beveik padvigubėjo
- b) Liko toks pat
- c) Perpus sumažėjo
Jei pasirinkote a arba b variantą – jūs esate kaip 93 procentai kitų pasaulio gyventojų, į šį klausimą atsakiusiųjų neteisingai. Tai parodė garsiosios knygos „Faktų galia” autoriaus Hans Rosling tyrimas. Atsakydami į šį klausimą klydo ir 61 proc. iš 11 000 lietuvių, kovą dalyvavusių Lietuvos laisvosios rinkos instituto ir LRT organizuotame Nacionaliniame ekonomikos egzamine. Tiesa yra ta, kad per pastaruosius dešimtmečius absoliučiame skurde gyvenančių žmonių pasaulyje sumažėjo perpus ir tai įvyko penkiais metais greičiau nei planavo Jungtinių Tautų Organizacija.
Ekspertai spėja, kad dėl koronaviruso pasaulinio skurdo situacija gali imti blogėti pirmą kartą nuo 1990-tųjų. Kai kuriuose regionuose skurdas net gali pasiekti tokį patį lygį kaip prieš 30 metų. Žvilgsnis į tai, kaip pastaruosius dešimtmečius dorojomės su skurdu gali praversti ir šiandieninės krizės akivaizdoje.
Skurdas – jautri tema, todėl jo supratimui ir sprendimams reikia mažiau emocijų ir daugiau šalto proto. Masačiusetso instituto ekonomistė Esthera Duflo kartu su vyru Abhijitu Banerjee ir kolega Michaeliu Kremeriu atsiėmė naujausią ekonomikos Nobelį už skurdo problemos supaprastinimą iki konkrečių jo apraiškų, taiklius sprendimus ir realų mokslinių studijų poveikį. Vieno jų tyrimo rezultatai tiesiogiai prisidėjo prie geresnio penkių milijonų Indijos vaikų išsilavinimo.
Įprastai manoma, kad besivystančių šalių žmones išmokslinti galima steigiant daugiau mokyklų, gerinant jų prieinamumą, aprūpinant vadovėliais ir į klases atvedant daugiau moksleivių. Vis tik pastebėta, kad net ir taikant visas šias priemones, 44 procentai septynių-dvylikos metų vaikų Indijoje negeba perskaityti paprasčiausios pastraipos, 80 procentų trečiokų neišsprendžia pirmos klasės uždavinių. Problema – ne mokyklų, bet kokybės trūkumas. Ką reikėtų daryti, atskleidė eksperimentas Indijoje.
Eksperimente dalyvavę mokiniai pusę laiko praleido įprastose pamokose, kitą pusę – su korepetitore mokydamiesi rašymo ir skaičiavimo pagrindų. Tokia praktika lėmė ženkliai pagerėjusius testų rezultatus, ypač dideli pokyčiai įvyko matematikoje. O štai klasės, kuriose buvo sumažintas mokinių skaičius ir mokiniai suskirstyti pagal panašius gebėjimus, – apčiuopiamos pažangos nepasiekė. Programos poveikis ilgalaikis – ją baigusių mokinių rezultatai gerėjo ir kitais metais.
Tai kainavo 2,25 dolerio vaikui per metus. Tuo pačiu metu testuota kompiuterinio asistento programa padėjo pasiekti panašių pokyčių, bet jos kaina buvo 7 kartus didesnė. Šis eksperimentas padėjo įvertinti alternatyvas ir su mažesniais resursais paskleisti vadinamąją Balsakhi korepetitoriaus programą po visą Indiją, taip milijonams vaikų atveriant duris į šviesesnę ir turtingesnę ateitį.
Dar vienas naujausių nobelistų eksperimentas atskleidė, kad mokytojų pravaikštų problemą Udaipuro provincijoje Indijoje puikiai išsprendė fotoaparatas ir priedas prie atlyginimo. Atėję ir išeidami iš pamokų mokytojai turėjo nusifotografuoti su klase, už tai gavo – 70 papildomų centų, o mokiniai to dėka – 34 papildomas pamokų dienas ir pagerėjusius testų rezultatus.
Eksperimentas Kenijoje parodė, kad mokymosi kokybės negerina aprūpinimas vadovėliais. O štai vietos savanorių įgalinimas mokyti skaityti už mokyklos ribų turėjo teigiamą poveikį raštingumui. Paauglės Kenijoje rečiau tuokėsi, vėliau pastojo ir nemetė mokyklos, nes joms buvo duotos nemokamos uniformos.
Nobelio premijos laimėtojų eksperimentai parodė, kad kol nepatenkinti būtiniausi poreikiai, tol gyvenantys skurde negali mąstyti nei apie aukštesnius siekius, nei apie ilgalaikius tikslus. „Turime apsiginkluoti kantrybe ir išmintimi tam, kad išgirstume, ko nori patys skurstantieji. Tai – geriausias priešnuodis prieš inertišką požiūrį, ideologiją ir abejingumą“, – sako Nobelio laimėtojas Abhijitas Banerjee pats gimęs Mumbajuje.
Nobelio laimėtojai sprendė absoliučiojo skurdo problemą, bet išsivysčiusiose šalyse dažniau pasitelkiamas santykinio skurdo arba pajamų nelygybės rodiklis. Šie matavimo būdai rodo skirtingus dalykus.
Žmogaus socialinės raidos indeksas, kurį skaičiuoja Jungtinių Tautų Organizacija, vertina gyvenimo, mokymosi trukmę ir gyventojų pajamas. Šiame indekse Lietuva priskiriama aukšto išsivystymo valstybėms, tarp kurių užima aukštą 35-tą vietą. O štai kitokio – santykinio skurdo rodiklis – Gini koeficientas rodo, kad Europos Sąjungoje netolygiau nei Lietuvoje pajamos pasiskirsčiusios tik Bulgarijoje.
Lietuvoje skurstančiu laikomas tas, kurio pajamos nesiekia 345 eurų per mėnesį. Nurodomi ir papildomi kriterijai – negalėjimas įsigyti automobilio, skalbimo mašinos, spalvoto televizoriaus, savaitei išvykti atostogų. Atsiranda pasiūlymų į sąrašą įtraukti internetą. Kalbėdami apie santykinį skurdą, kalbame apie pajamų nelygybę ir tai, kad vieni uždirba ir turi daugiau nei kiti. Lygiausiai Lietuvoje gyvenome iškart po krizės – skirtumai buvo mažiausi, bet visi ir turėjome mažiau. Tikriausiai lygiau gyvensime ir pasibaigus epidemijai, bet ar geriau?
Skaičiuojant tokiu būdu – Liuksemburge skursta tie, kurių pajamos yra apie 3000 eurų per mėnesį. Tarp dešimties pasaulio turtingiausių, rastume keturis, gyvenančius žemiau santykinės skurdo ribos. JAV pajamų nelygybė didesnė nei Ukrainoje. Kaip manote, kurioje šalyje žmonės, net ir skurstantys, gyvena geriau? Nelygybė nėra skurdas, o santykinio skurdo statistika atliepia mūsų dramos poreikį ir iškreipia pasaulio vaizdą.
Santykinį skurdą galėtume panaikinti atimdami iš turtingųjų ir atiduodami vargšams. Su tikruoju skurdu sėkmingai dorojamės nuo 1966 metų. 1800-aisiais visiškame skurde gyveno beveik visi, 85 procentams žmonių trūko maisto. Per pastaruosius dešimtmečius situacija gerėjo kosminiu greičiu, sparčiau nei bet kada žmonijos istorijoje. Milžinišką šuolį padarė didžiosios populiacijos – Indija ir Kinija.
Sakoma – „Duok žmogui žuvį ir jis bus sotus visą dieną. Išmokyk jį žvejoti ir jis bus sotus visą gyvenimą“. Komikas Louis C. K. prideda – palik jį ramybėje ir jis viską išsiaiškins savarankiškai. Skurstančių apdalinimas batais, saldainiais ir namais – skubi pagalba išgyvenusiems žemės drebėjimą, netikėtai netekus darbo ar sveikatos, bet nevykęs būdas spręsti ilgalaikio skurdo problemą.
Daugeliui skurdžių šalių gyventojų dantų šepetuką atstoja pirštas, o dantų pastą molis, iš kurio nudrėbta jų troba. Žmonės neturi paprasčiausio dantų šepetuko! Ar negalėtume visi susimesti ir paaukoti skurstantiems elementarių higienos reikmenų? Galėtume. Ir trumpuoju laikotarpiu pamatytume daugiau šypsenų. Bet ko šioje situacijoje nematome? Nematome, kad vietos gamintojai bus priversti pasitraukti, kas galėtų konkuruoti su nemokamomis gėrybėmis? O kas nutiks tuomet, kai dantų šepetukų akciją baigsis? Kam kažką gaminti, kam dirbti, mokytis, imtis verslo jei netrukus atkeliaus davinys iš vakarų? Vieną dieną lėktuvui su dantų pasta, maistu ar batais neatskridus nei darbo vietų, nei verslo, nei gebėjimų, nei šepetukų jau gali būti ir nebelikę.
Pandemija rodo, kas nutinka, kai vien Lietuvoje 300 tūkst. žmonių negali eiti į darbą. Juos menkai guodžia dalinamos subsidijos ar išmokos. Nors visi jas gauna panašaus dydžio, tokia lygybė – nieko gero. Mintys apie galimai laukiantį tikrąjį skurdą, kuris ilguoju laikotarpiu grėstų praradus darbus, pastarąjį dešimtmetį turbūt niekad nebuvo taip arti. Nei viena šalis, nei vienas žmogus nesuklestėjo dėl nemokamai dalijamų daiktų. Pirmas žingsnis – padėti žmonėms atsistoti ant kojų. Antras žingsnis – įgalinti juos rūpintis savimi. Trečias žingsnis – paleisti. Indija skurdą sumažino nuo 51 iki 22 procentų, Kinija nuo 65 iki 4! Tai įvyko dėl verslininkystės, privačios nuosavybės teisių, atsivėrimo prekybai su kitomis šalimis. Mokslo, darbo ir verslo, o ne paramos ir padalinimo keliu eina klestinčios asmenybės ir visuomenės.
