Skirstomo pelno mokesčio modelis, pristatytas Lietuvai ir pasauliui 1995 m., atrodė netikėtas, bet pagrįstas. Tad daugelis Lietuvos politinių partijų įtraukė šią idėją į programas ir ėmėsi įgyvendinimo. Koją pakišo tai, kad modelis buvo naujas, neišbandytas, todėl pradžioje ryžtasi tik dalinei reformai – reinvestuotas įmonių pelnas buvo apmokestintas nuliniu tarifu. Ir ką gi? 1997–2002 m. tapo Lietuvos technologinio atsinaujinimo laikotarpiu.
Paskirstyto pelno mokesčio modelis buvo du kartus įtrauktas į LR Vyriausybės programas, o įgyvendintas 2000 m. …Estijoje. Taip, estai ryžosi šiam žingsniui, o mes likome prie dalinės reformos. Net ir panaikinusi investicijų paskatą 2002 m., mūsų valdžia vis vien buvo jos traukiama it magneto. Pasipylė išimtys ir lengvatos, nukreiptos į tą patį traukos objektą – pelno reinvesticijos neapmokestinamos mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros (MTEP) ir investicinio projekto atveju, o nuo pelno mokesčio yra atleidžiami ir maži, pradedantys, ir stambūs ūkio subjektai, ir investavę laisvosiose ekonominėse zonose.
Tuo metu, kai sėkmingu Estijos pavyzdžiu pasekė Latvija, o vėliau ir Lenkija, mes kaitaliojome pelno mokesčio įstatymą po kelis kartus per metus. Prie investicijų paskatų buvo nuolat grįžtama, tačiau ne tiesiuoju keliu, o plečiant išimtis ir detalizuojant kriterijus, leidžiančius pasinaudoti lengvatomis. Pelno mokesčio administravimas, kuris yra painiausias ir brangiausias iš visų mokesčių, dėl lengvatų tampa dar labiau komplikuotas. Čia nuolat vyksta kova – kurias sąnaudas pripažinti ir kurias ne, kokį nusidėvėjimo mechanizmą pritaikyti ir kaip suprasti nevienareikšmiškas įstatymo nuostatas.
Galiojančio pelno mokesčio sudėtingumas padeda suprasti, kuo gi taip patrauklus skirstomo pelno mokesčio modelis. Pagrindinis jo privalumas – mokesčių administratoriaus nebedomina, kas bus atskaityta į sąnaudas ir kaip bus skaičiuojamas nusidėvėjimas bei amortizacija. Visa ši biurokratijos ir nesusipratimų erdvė tiesiog eliminuojama iš valstybės ir įmonės santykio. Apmokestinama tik ta pelno dalis, kuri yra paskirstoma ir išmokama. O šis dydis yra savaime aiškus paskirstymo metu.
Jeigu nulinio tarifo atveju yra vardinama, kas leidžiama, tai skirstomo pelno mokesčio modelyje einama kitu, paprastesniu keliu. Nei buhalteriams, nei mokesčių inspektoriams nereikia vargti, tikrinant, ar padaryta investicija atitinka teisės aktų painiavą. Įmonė veda privalomą finansinę apskaitą ir apmokestina tai, ko nepanaudojo ekonominei veiklai plėsti. Praktiškai tai veikia taip: jei įmonė investuoja ar kaupia rezervus būsimoms investicijoms, pelno mokesčio ji nemoka. Jei įmonė skirsto dividendus akcininkams, ji pelno mokestį moka. Dažnai minima vartojimo per įmones problema čia sprendžiama geriau: aiškiai įvardinant tokias išlaidas, kurios turi būti apmokestinamos gyventojų pajamų mokesčiu (GPM) arba GPM ir „Sodros“ mokesčiais.
Šio mokesčio modelio privalumai ypač aktualūs infliacijos laikais, nes jį įgyvendinus neliktų skaudaus neatitikimo tarp mokestinių prievolių ir pinigų srautų. Neliktų avansinio mokesčio, nustekenančio įmones sunkiais neapibrėžtumo laikais. Nebereikėtų mokestiniais tikslais skaičiuoti nusidėvėjimo ir amortizacijos – juos pakeičia galimybė skirti neapmokestintą pelną investicijoms. Nebūtų fatališko neatitikimo tarp tų nusidėvėjimo atskaitymų, kuriuos leidžia padaryti dabartinis įstatymas, ir sparčiai brangstančių visų įsigyjamo turto rūšių. Paprastai kalbant, šiame modelyje nusidėvėjimas tampa neaktualus, jis tarsi įvyksta iš karto, ir panaikina jo skaičiavimą pagal turto rūšis biurokratiją. Nepaisant infliacijos, šiandien turto nusidėvėjimas neindeksuojamas, nors įsigyti naują jau kainuoja 1,5–2 kartus brangiau. Kai įmonių ilgalaikis turtas neatkuriamas, valstybėje programuojama gamybos pajėgumų, taigi ir ekonomikos krizė. Tad investicijomis iš pelno ne mažiau už akcininkus yra suinteresuoti darbuotojai ir valstybė.
Pagaliau, tik šis modelis leidžia įmonėms sukaupti rezervus, reikalingus investicijoms ir būtinus, gaunant lėšų iš bankų ar fondų. Į išsakomą rūpestį, kad modelio nevertos stambiosios įmonės, atsako nauja Europos Komisijos direktyva. Stambiesiems nuo kitų metų bet kuriuo atveju teks perskaičiuoti savo efektyvų mokestį ir primokėti iki minimalaus pasaulinio tarifo. Svarbiausia, kad naujoji direktyva leidžia šalims rinktis skirstomo pelno mokesčio modelį, tad tikėtina, kad šio konkurencingo mokesčio geografija bus toliau plečiama.
Neatsitiktinai Lietuva grąžinta į tą pačią kryžkelę, kurioje stovėjo prieš du dešimtmečius, ir vėl turi galimybę pasirinkti. Investicijoms ir augimui palankų modelį, kuris pasitarnauja santarvei tarp verslo ir valstybės. O santarvės taip labai reikia.
Komentaras buvo publikuotas naujienų portale vz.lt
