Pernai Seimas įstatyme įtvirtino, jog paaugliai, pensininkai, neįgalieji ir vieno Seimo nario mėgstamos vietovės gyventojai valstybiniuose ir privačiuose vandens telkiniuose galės žvejoti nemokamai.
Nepraėjus nė metams, susivokta, jog leisti daugiau nei milijonui gyventojų neprisidėti prie žuvų išteklių gausinimo yra per didelė prabanga kitiems mokesčių mokėtojams. Tad šiuo metu yra rengiamas projektas pakeisti šią nuostatą. Tačiau net ir pakeitus įstatymą, tikslas saugoti ir gausinti žuvų išteklius nebus pasiektas. Kodėl?
Pagal šiuo metu galiojančius reguliavimus, visi žūklės mėgėjai turi mokėti įstatyme numatytą fiksuoto dydžio mokestį. Žvejojantys valstybei priklausančiuose vidaus vandenyse mokestį moka valstybės biudžetui. Žvejojantys privačioje teritorijoje – to ežero ar tvenkinio savininkui. Šio mokesčio tikslas būtent ir yra – gausinti ir puoselėti žuvų išteklius.
Valdžios pozicija kontroliuoti žūklės mokesčio dydį valstybiniuose vidaus vandenyse yra labiau suvokiama ir pagrindžiama – ji yra tų vandenų savininkas. Tačiau kodėl valdžia siekia kontroliuoti santykius tarp privačių asmenų, t. y. vandens telkinių savininkų ir žvejų?
Jeigu valdžia nereguliuotų kainos, kurią žvejys turėtų mokėti už teisę žvejoti svetimame kieme, ežero savininkai, matydami galimybę uždirbti iš leidimų išdavimo, stengtųsi pritraukti kuo daugiau žvejų. Kadangi kiti ežero savininkai taip pat norės, jog žvejotų pas juos, nei viena, nei kita pusė negalės laikyti žvejams neįkandamų kainų. Ir tai ne viskas. Savininkai, norėdami prisivilioti žvejų, stengsis kaip išmanydami jiems įtikti, dėl to bus siekiama apžuvinti ežerą, jį išvalyti, sutvarkyti. Galbūt, jeigu savininkai matys žvejų poreikį – netgi čia pat vietoje nuomos valtis, žvejybos įrankius. Kas iš viso šito išloš? Laimingi žvejai, turintys patogų priėjimą prie gausių ir prižiūrėtų žuvies išteklių.
Kas bus, jei vandens telkinio savininkas „uždės” labai aukštą kainą už žvejybą? Lygiai tas pats, jei kepyklos savininkas duoną pardavinėtų už 100 Lt už kepalą. Niekas pas jį nežvejos, jis praras pajamas.
Sakysite – gerai, sutinku, tačiau kodėl už žūklę privačiuose telkiniuose turėtų mokėti pensininkai, invalidai, moksleiviai, galbūt ir daugiavaikių šeimų tėvai? Pats paprasčiausias atsakymas, o kodėl neturėtų? Juk nesvarbu, kas pagauna žuvį, moksleivis ar dirbantis. Juk nepritartumėte įstatymui, kuriuo, pvz., moksleiviams būtų leista užeiti į jūsų šaldytuvą ir neatlygintinai pasiimti produktų?
Antra, jei politikai mano, kad žvejyba turi labai didelę reikšmę žmonių gerovei, ir todėl moksleiviams, pensininkams ir pan. reikėtų leisti žvejoti nemokamai – puiku. Politikai gali tai leisti daryti valstybei priklausančiuose telkiniuose. Jei, siekiant gerovės, politikai nori, kad moksleiviai ir pensininkai galėtų nemokamai (ar su nuolaida) žvejoti ir privačiuose telkiniuose – gerai. Bet tuomet valstybė privalo kompensuoti telkinio savininkui. Panašiai, kaip valstybė yra įsipareigojusi kompensuoti autobusų įmonėms už legvatinius autobuso talonėlius.
Buvimas savininku ir galėjimas disponuoti savo nuosavybe ugdo žmoguje teigiamas savybes, skatina domėtis aplinkiniais, kad pasiūlytų jiems geriausią, jų poreikius atitinkančią paslaugą. Taip pat leidžia būti oriu bei aktyviu visuomenės nariu, prisidedančiu prie bendruomenės vystymo ir kūrimo. Tad nuosavybės teisės į ežerą, tvenkinį ar bet kokį kitą vandens telkinį privalo būti aiškiai apibrėžtos ir ginamos. Priešingu reguliavimu, kuomet savininko teisės ribojamos taip, kad gauti naudos iš nuosavybės tampa nebeįmanoma, savininkai nebemato prasmės rūpintis savo nuosavybe. Dėl to nukenčia ne tik jie patys, bet ir visa visuomenė, taip niekada ir nesužinosianti, kokių nuostabių, gyvenimą lengvinančių žmogaus kūrybos vaisių ji neteko.
