LLRI išanalizavo Finansų Ministerijos parengtą Mokesčių administravimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo projektą. LLRI nuomone, šis projektas ne tik neišsprendžia svarbių įsisenėjusių mokesčių administravimo problemų, bet ir išplečia mokesčių administratorių įgaliojimus, praplečia galimybes taikyti ūkinės-komercinės veiklos apribojimus, numato didinti mokesčių administratorių diskreciją ir kt. Institutas suformulavo konkrečius pasiūlymus ir pateikė juos valdžios institucijoms.
Įstatymo projekto aiškinamajame rašte teigiama, kad jis parengtas siekiant patobulinti mokesčių administravimo procedūras, sudaryti teisines prielaidas efektyviam bei nuosekliam mokesčių administravimo procesui.
Tačiau projektas neišsprendžia svarbių įsisenėjusių mokesčių administravimo problemų – nenaikina privilegijų atskiriems mokesčių mokėtojams, nepanaikina ir neapriboja administratoriaus teisės be teismo sprendimo areštuoti mokesčio mokėtojo turto, nepanaikina baudų nuo įmonės apyvartos, nenustato nuasmenintų ir automatizuotų mokesčių mokėtojų atrankos principų (planinės atrankos atveju) ir t.t.
Priešingai, įstatymo pataisos išplečia mokesčių administratorių įgaliojimus, leisdamos taikyti už dirbtinai sukurtus prasižengimus įvairius veiklos apribojimus; tikrinant, laikinai paimti mokesčio mokėtojo kompiuterinę įrangą, gauti iš įmonių, įstaigų ir organizacijų ne tik dokumentų nuorašus, bet ir kompiuterinių laikmenų duomenis (kopijas); savavališkai spręsti atleidimo nuo delspinigių klausimą.
Dėl keitimosi informacija
Įstatymo pataisos neatitinka Vyriausybės sprendimų valstybės institucijoms pačioms keistis informacija ir užtikrinti, kad ta pati informacija ūkio subjektų pateikiama tik vieną kartą. Siūlome keisti įstatymo projekto 12 straipsnį ir kitus, numatančius prievolę teikti informaciją skirtingoms valstybės institucijoms ir nustatančius atsakomybę už jos nepateikimą ar nesavalaikį pateikimą.
Dėl ūkinės-komercinės veiklos apribojimų (53 straipsnio pakeitimas)
Įstatymo pataisomis praplečiamos tiek galimybės taikyti ūkinės-komercinės veiklos apribojimus, tiek ir šių apribojimų sąrašas. Pavyzdžiui, dabar sankcijos galės būti taikomos ne tik laiku neįsiregistravusiam mokesčių mokėtojui, bet ir „nepranešusiam apie pasikeitusius ar naujus mokesčio mokėtojo registravimo duomenis”. Užuot vykdydami Vyriausybės sprendimus valstybės institucijoms pačioms keistis informacija ir užtikrinti, kad ta pati informacija ūkio subjektų pateikiama tik vieną kartą (informacija apie registravimą yra pirmutinis ir paprasčiausias naujos politikos objektas), įstatymo rengėjai numato didesnes sankcijas ūkio subjektams, patikėjusiems vyriausybės noru atsisakyti nereikalingos biurokratijos ir atskaitomybės.
Reikia atkreipti dėmesį, kad sankcijų sąrašas išties įspūdingas, o nesant kriterijų, kada kokią sankciją galima (ar reikia pasirinkti), yra sudaromos prielaidos už menkus prasižengimus taikyti apribojimus, pakirsiančius visą įmonės veiklą. Siūlome peržiūrėti šias nuostatas:
– naikinant ūkio subjektų prievolę teikti mokesčių administratoriui informaciją, kuria jau disponuoja kitos valstybės institucijos;
– numatant, kad veiklos draudimas negali būti bausmė už įstatymo pažeidimus;
– nustatant kokie konkretūs apribojimai ir kokias tikslais gali būti taikomi, kai mokesčių mokėtojas piktybiškai ar pakartotinai daro esminius įstatymo pažeidimus (t.y. apribojimas turi būti ne šiaip bausmė ir juolab ne kerštas, bet tikslingas, valstybės funkcijoms deramas veiksmas).
Dėl išimčių ir lengvatų taikymo (5 straipsnio 3 dalies pakeitimas)
Įstatymu ketinama pataisyti įstatymo straipsnį, leidžiantį Vyriausybei pratęsti strateginiam investuotojui mokesčių nedidinimo terminą (sekant įsigaliojusį Konstitucinio teismo sprendimą), tačiau paliekama esminė šio straipsnio yda – leidimas suteikti strateginiam investuotojui išimtis. Siūlome panaikinti visą 5 straipsnio 3 dalį ir kartu pataisyti Lietuvos Respublikos Investicijų įstatymą, juolab kad Vyriausybė neplanuoja didinti tiesioginių mokesčių tarifų.
Įstatyme yra nuostata apie visų mokesčių mokėtojų lygybę prieš įstatymą, kuri dažnai apeinama, kai mokesčių mokėtojams taikomos išimtys. Siūlome nustatyti, kad savivaldybės gali taikyti išimtis ir lengvatas savo biudžeto sąskaita tik visiems mokesčių mokėtojams vienodai.
Dėl baudų ir delspinigių
Įstatymo pataisos nepanaikina baudų, skaičiuojamų nuo įmonės metinių pajamų. Pagrindas skirti tokias baudas yra kai „asmuo naudoja neregistruotą kasos aparatą, kuris dubliuoja registruotąjį kasos aparatą, pakeistos konstrukcijos ar programos kasos aparatą arba klastoja ar sunaikina jo duomenis”. Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad kasos aparatu gali būti piktnaudžiaujama be įmonės vadovybės žinios, kitaip sakant, siekiant apvogti pačią įmonę. Kita galimybė – problemų su kasos aparatais gali pridaryti norintys pakenkti įmonei asmenys (jie patys, kaip taisyklė, informuoja mokesčių administratorių apie patikrinimo „būtinumą”). Akivaizdu, kad bausti už tyčia trečiųjų asmenų sukurtas problemas arba už atskiro asmens vagystę ir taip nukentėjusią įmonę, kurioje gali dirbti tūkstančiai žmonių (ir šimtai kasos aparatų), yra netikslinga ir net amoralu. Be to, jeigu įmonė masiškai slėpė pajamas kasos aparatų pagalba, bauda nuo legaliai užfiksuotų pajamų jai nebus pavojinga. Tačiau uždėjus baudą nuo apyvartos legaliai veikiančiai įmonei – dėl atsitiktinio nusižengimo (pamesta kasos aparato juosta) arba dėl vienišo vagišiaus veiklos, tai bus tiesus žingsnis į jos bankrotą. Ne paslaptis, kad baudų nuo apyvartos baimė verčia dirbtinai skaidyti įmones, kas sumažina galimybes efektyviai jas valdyti ir kontroliuoti (tame tarpe ir kasos aparatų naudojimą).
Įstatyme paliekama galioti nepagrįsta nuostata, kad „delspinigių dydis nustatomas pagal praėjusio kalendorinio ketvirčio palūkanų normą, mokamą už Vyriausybės ne ilgiau kaip vieneriems metams išleistas obligacijas litais, padidinus ją iki 10 punktų”. Kadangi delspinigių mokėjimas sunkiai spaudžia įsiskolinusias įmones, valstybė neturėtų jų dirbtinai skandinti padidinta palūkanų norma. Suprasdama, kad įmonėms gali būti laikinų finansinių sunkumų, valstybė turėtų paimti už įsiskolinimus tokius delspinigius, kurie atitinka jos skolinimosi kaštus.
Atskirai būtina spręsti avansinio mokesčio mokėjimo problemą, kai valstybė nemoka ūkio subjektams jokių palūkanų, ir dar reikalauja delspinigių, jei jie nesumoka mokesčio avansu. Siūlome panaikinti avansinį pelno mokesčio mokėjimą ir tokiu būdu:
– panaikinti daugelio problemų, susijusių su pelno mokesčio apskaičiavimu ir mokėjimu, ištakas;
– mokėtojai nebeteiktų valstybei beprocenčio kredito (juk ir visose kitose srityse valstybė pasisako už rinkos santykius ir išimčių naikinimą);
– nebereiktų taikyti skirtingiems mokėtojams skirtingos mokėjimo tvarkos.
Jeigu būtų nutarta palikti avansinį mokesčio mokėjimą, siūlome įteisinti avansinį mokėjimą pagal faktą už šešis mėnesius ir už vienuolika mėnesių, per 30 dienų nuo ataskaitinio laikotarpio pabaigos. Šiuo atveju sumažėtų administravimo išlaidos, nes mokėtojai teiktų deklaracijas ir vykdytų mokėjimus du kartus per metus. Neliktų painiavos avansinio pelno mokesčio apskaitoje už gruodžio mėnesį. Pelno mokestis už metus nedaug skirtųsi nuo deklaruoto ir sumokėto avansinio mokesčio už vienuolika mėnesių.
Įstatymo pataisomis numatoma didinti mokesčių administratorių diskreciją, priimant sprendimus dėl mokesčių mokėtojų atleidimo nuo delspinigių. Siūlomas atleidimo pagrindas „kai delspinigių išieškojimas netikslingas ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu” atveria plačias galimybes valdininko asmeninei nuomonei reikštis. Reikia pabrėžti, kad ekonominiu požiūriu visuomet tikslinga, kad pinigai būtų naudojami privačių, o ne valstybės subjektų, o įmonės nustekenimas delspinigiais visuomet gali sukelti darbo vietų naikinimą, įmonių bankrotą. Šiomis pataisomis bus sudaromos sąlygos už atlygį ar ryšių dėka apeiti įstatymo deklaruojamą mokesčių mokėtojų lygybę.
Dėl tikrinimų periodiškumo ir atrankos būdų
Įstatymo pataisomis įtvirtinama nuostata, kad „mokesčio administratorius savarankiškai pasirenka tikrintinus mokesčio mokėtojus, nustato tikrinimo mastą ir laiką”. Siekiant užtikrinti mokesčių mokėtojų lygybę prieš įstatymą, išvengti tarnybinių piktnaudžiavimų ir korupcijos, siūlome įstatyme numatyti, kad visos įmonės turi būti patikrinamos vieną kartą per ketverius metus. Įstatymas turėtų nustatyti automatinio tikrinimo plano sudarymo taisykles ir principus. Taip pat siūlome nustatyti, kad pakartotinai už tą patį laikotarpį įmonė gali būti tikrinama, kai kitų įmonių patikrinimo metu nustatyti faktai leidžia suabejoti jos mokestinės apskaitos teisingumu, kai yra iškelta byla ar vyksta tyrimas, kuriems būtina papildomai patikrinti įmonės finansinius dokumentus. Visais šiais atvejais patikrinimas turi būti atliekamas mokesčių inspekcijos viršininko įsakymu, kuriame privaloma išdėstyti tikrinimo motyvus ir tikslus.
Dėl mokesčio bazės nustatymo metodų
Įstatymo pataisomis nenaikinamas ydingas mokesčių bazės nustatymo metodas – netiesioginis – sudarantis sąlygas savivalei, šantažui ir korupcijai, paneigiantis mokesčių mokėtojų lygybės principą. Siūlome panaikinti įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 18 punktą.
Dėl priverstinio mokesčių išieškojimo
Kai mokesčiai ne ginčo tvarka išieškomi iš įsiskolinusios įmonės sąskaitos, valstybė ne tik ignoruoja kitų kreditorių interesus, bet ir pačios įmonės ateitį. Toks ignoravimas nedera valstybei, jis atskleidžia vienpusį ir trumparegišką požiūrį į įmonių veiklą. Jeigu įmonė stokoja lėšų sumokėti pagal savo įsipareigojimus, tame tarpe ir sumokėti mokesčius, ji turėtų priskaičiuoti ir vėliau sumokėti delspinigius. Valstybė nėra išskirtinis subjektas, ji neturėtų pakirsti įmonės kontraktų vykdymo ir neturėtų užkirsti kelio normalizuoti veiklą po laikinų sunkumų, priverstinai nurašydama mokesčius. Tais atvejais, kai įmonė delsia sumokėti mokesčius, delspinigius ir t.t., mokesčių administratorius turėtų LR Bankroto įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl skolų išieškojimo arba dėl bankroto bylos iškėlimo. Siūlome taisyti įstatymo 17 straipsnio 5 punktą ir 31 straipsnį, įteisinančius mokesčių išieškojimą ne ginčo tvarka.
Dėl turto arešto
Įstatymo numatyta turto arešto priemone dažnai yra piktnaudžiaujama, mokesčių mokėtojui dirbtinai sudaromos problemos veikti, o vėliau paaiškėja, kad turto areštas nebuvo tikslingas. Atsižvelgiant į tai, siūlome taisyti įstatymo 17 straipsnio 15 punktą bei 32 straipsnį, įteisinančius turto areštą. Siūlome įtvirtinti įstatyme nuostatą, kad mokesčių mokėtojo turtas gali būti areštuojamas tik teismo sprendimu.
Apibendrinus, galima daryti išvadą, kad nemaža dalis mokesčių administravimo įstatymo pataisų neatitinka Vyriausybės programos, negerina mokesčių mokėtojų ir administratorių santykių, kita vertus seniai pribrendusios ir mokesčių mokėtojams aktualios pataisos nėra įtrauktos į naują įstatymą. Mokesčių administravimo įstatymas turi būti nuosekliai pataisytas, vadovaujantis Vyriausybės programos nuostatomis ir siekiant panaikinti visas mokesčių mokėtojus varginančias mokesčių administravimo problemas.
