Tęsdamas darbą mokesčių srityje, LLRI išanalizavo Finansų ministerijos parengtą naują Mokesčių administravimo įstatymo projektą ir pateikė išvadas. Instituto nuomone, mokesčių teisės aktų neaiškumai ir prieštaravimai turi būti aiškinami mokesčio mokėtojo naudai besąlygiškai ir be išlygų, taip pat turi būti leidžiama mokesčių mokėtojui pasirinkti mokesčio deklaracijos pateikimo formą ir kt.
Siekiant išvengti „žiaurių akcijų“, tikslinga Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) uždavinius apriboti tik iki mokesčių administravimą reglamentuojančių teisės aktų vykdymo (dalyvauti įgyvendinant mokesčių administravimo politiką VMI neturėtų).
LLRI manymu, Mokesčių administravimo įstatyme apskritai neturėtų būti nuostatų, įpareigojančių bankus ir kitas bendroves teikti informaciją apie išmokėtas grynųjų pinigų sumas, sąskaitų Lietuvoje ir užsienyje atidarymą ir uždarymą, įsigytus vertybinius popierius ir parduotas prekes ar paslaugas. Nekryptingas, masinis informacijos rinkimas tik sudaro papildomų kaštų rinkos dalyviams, tačiau negarantuoja geresnio mokesčių surinkimo.
Institutas taip pat kritikuoja projekto nuostatą, įpareigojančią bankus nurašyti mokestinės nepriemokos sumas iš mokesčių mokėtojo sąskaitos, nes tokia tvarka prieštarauja požiūriui, kad mokesčių mokėtojas mokesčius „moka“, o ne mokesčių inspektorius mokesčius „susirenka“. Mokesčių mokėjimo skatinimas ir užtikrinimas turėtų būti vykdomas ne tokiais drastiškais metodais.
Toliau pateikiama LLRI analizė ir išvados.
Iš esmės teigiamai vertindami naujo įstatymo projekto parengimo faktą, pateikiame savo nuomonę bei išvadas dėl projekto turinio.
Dėl mokesčių įstatymų neaiškumų aiškinimo mokesčio mokėtojo naudai (3 straipsnis)
Projekto 3 straipsnio 5 dalis nustato, kad mokesčių teisės aktų neaiškumai ir prieštaravimai aiškinami mokesčio mokėtojo naudai tik su sąlyga, jei jų neįmanoma pašalinti. Mokesčių teisės aktų neaiškumai ir prieštaravimai yra šių teisės aktų rengėjų/leidėjų darbo brokas. Mokesčių mokėtojas neturi finansiškai nukentėti, jei nėra jo kaltės. Siekiant įgyvendinti nuostatą, kad baudžiamas tik kaltasis, mokesčių teisės aktų neaiškumų ir prieštaravimų atvejais būtina juos taikyti mokesčio mokėtojo naudai besąlygiškai ir be išlygų. Juolab kad numatytoji sąlyga – „kurių neįmanoma pašalinti“ – yra nereali, nes visus neaiškumus ir prieštaravimus galima pašalinti pakeičiant pačius teisės aktus arba pritaikius kitus aiškinimo metodus.
Dėl mokesčių lengvatų (5 straipsnis)
Projekto 5 straipsnis nustato du mokesčio lengvatų įteisinimo būdus: mokesčio įstatymuose ir specialiuose mokesčių lengvatų įstatymuose. Manome, jog pastarasis būdas yra perteklinis tiek turinio, tiek formos prasme. Siekiant teisės aktų ir apmokestinimo sistemos skaidrumo, tikslinga nustatyti tik vieną lengvatos įteisinimo būdą – mokesčių įstatymus – ir jį naudoti kuo rečiau.
Dėl teisingumo ir visuotinio privalomumo principų (8 straipsnis)
8 straipsnio 3 dalis nustato, kad mokesčių administratorius turi vadovautis protingumo kriterijais, o mokesčių mokėtojas nepiktnaudžiauti mokesčių lengvatomis ir įstatymų spragomis. Nesuprantama, kaip šie teiginiai sietini su straipsnio pavadinime įvardijamais principais. Tikslinga teiginius sukonkretinti, priartinant juos prie įvardijamų principų užtikrinimo kelių.
Abejotina, ar įstatyme dera teiginys dėl mokesčių spragų. Mokesčių spragos turi būti naikinamos vos tik joms paaiškėjus. Tuo tarpu projekto teiginys dėl mokesčių mokėtojų „sąžiningumo“ nesinaudojant spragomis suponuoja, jog šių spragų buvimas yra toleruojamas, o netoleruojamas tik mokesčių mokėtojų naudojimasis jomis. Taikant šią projekto nuostatą iškiltų ir kitų sunkiai sprendžiamų problemų, pavyzdžiui, aiškinantis, kas laikytina įstatymo spraga.
Dėl turinio viršenybės prieš formą
Siekiant efektyviai įgyvendinti 10 straipsnio nuostatą, tikslinga paskutinį sakinį papildyti žodžiais „kurie yra įvardyti atitinkamame mokesčio įstatyme“.
70 straipsnis, kuriame detalizuojamas turinio prieš viršenybę principo taikymas, šiam principui suteikia visai naują, nei aprašyta 10 straipsnyje, turinį. Jei 10 straipsnyje kalbama apieįstatymo normų turinio viršenybę prieš formą, tai 70 straipsnyje kalbama apie mokesčio mokėtojo sandorių formos atitikimą jų turiniui. Kadangi siūlomas turinio pirmumo prieš formą principas mokesčių teisėje yra naujas, būtina tiksliai suformuluoti, ką jis reiškia ir tos prasmės vieningai laikytis visame įstatyme.
Dėl mokesčių (13 straipsnis)
13 straipsnis vardija visus mokesčius, kurie administruojami pagal mokesčių administravimo įstatymo nuostatas. Vardijami ir tie mokesčiai, kurie administruojami su apribojimais (kiek neprieštarauja ir pan.). Tačiau sąraše trūksta muitų, kurie administruojami vadovaujantis šio įstatymo nuostatomis su apribojimais, numatytais 14 straipsnyje. Sąraše taip pat vardijamas įstatymiškai nebeegzistuojantis žyminis mokestis, kurį tikslinga iš sąrašo išbraukti.
Dėl VMI uždavinių (18 straipsnis)
18 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad VMI uždavinys yra dalyvauti įgyvendinant mokesčių administravimo politiką. Tikslinga VMI uždavinius apriboti tik mokesčių administravimą reglamentuojančių teisės aktų vykdymu. Jei mokesčių administravimo politika būtų įteisinta dokumente (teisės akte), tuomet siūloma formuluotė apimtų ir šio uždavinio siekimą. Tuo tarpu teisės akte neįtvirtinta politika gali virsti „žiauriomis akcijomis“, „vajais“, atskirų asmenų įgeidžių tenkinimu ir kitais praktikoje buvusiais neigiamais reiškiniais, kuriems tikslinga užkirsti kelią, bet ne įteisinti.
Dėl bendradarbiavimo su privačiais asmenimis (30 straipsnis)
30 straipsnio teiginys dėl „bendradarbiavimo“ sutarčių sudarymo, sudaro prielaidas įteisinti skundimą ir šnipinėjimą mokesčių teisėje. Manome, kad toks precedentas yra žalingas, supriešinantis visuomenės narius ir negarbingas mokesčių administravimo teisės elementas. Jis prieštarauja savanoriško mokesčių mokėjimo koncepcijai, kurią siekiama įgyvendinti siūlomu projektu. Tikslinga 30 straipsnio nuostatą pakeisti ir nustatyti, kad mokesčių administratorius gali sudaryti sutartis su privačiais asmenimis dėl atskirų funkcijų atlikimo.
Dėl mokesčių administratoriaus teisių (32 straipsnis)
32 straipsnyje iš senojo įstatymo perimtos mokesčių administratoriaus teisės pažeidžia naujai diegiamą partnerystės principą ir todėl yra perteklinės. Ypač tai pasakytina apie 7 ir 12 punktus, kuriuose mokesčių administratoriui suteikiama teisė „duoti nurodymus“, kurie yra privalomi vykdyti. Tikslinga modifikuoti mokesčių administratoriaus pareigas, atsižvelgiant į naujai jam suteikiamą partnerio vaidmenį.
Dėl mokesčių mokėtojo pareigų (41 straipsnis)
41 straipsnio 2 punkte pateikiamas bendradarbiavimo su mokesčių administratoriumi patikslinimas – bendradarbiauti, tai yra, vykdyti teisėtus nurodymus. Procesai turi būti vadinami savo vardais, todėl jei norima pasakyti apie mokesčio mokėtojo pareigą „vykdyti nurodymus“ ar „netrukdyti įgyvendinti teisių“, tai tokių aiškių pareigų neverta maskuoti po kitą prasmę turinčiais, tegul ir skambiais, žodžiais.
9 ir 10 punktas apie informacijos pateikimą nepagrįstai ir netikslingai didins mokesčių mokėtojų kaštus. Visą reikalaujamo pobūdžio informaciją galima gauti patikrinimo metu įmonėje. Tokios informacijos galima netgi specialiai užklausti, jei kyla pagrįstų įtarimų dėl vykdomų pažeidimų. Tačiau tokios informacijos nuolatinis rinkimas, kaupimas yra nepagrįstas piktnaudžiavimas mokesčių mokėtojų ir mokesčių administratorių laiku ir lėšomis, neefektyviai naudojant biudžeto lėšas. Tikslinga nustatyti, kad ši informacija pateikiam tik mokesčių administratoriui pateikus argumentuotą užklausimą.
Dėl informacijos apie išmokėtas grynų pinigų sumas pateikimo (42 straipsnis)
42 straipsnis nustato ir detalizuoja prievolę pateikti informaciją apie išmokėtas juridiniam asmeniui sumas, viršijančias 10 000 Lt per dieną. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus ir į tai, jog Pinigų plovimo prevencijos įstatymas analogišką prievolę nustato, prasminga šį straipsnį panaikinti.
Dėl informacijos teikimo apie sąskaitų užsienyje atidarymą bei uždarymą (43 straipsnis)
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, tikslinga šio straipsnio atsisakyti.
Dėl informacijos apie Lietuvoje atidarytas/uždarytas sąskaitas teikimo (56 straipsnis)
56 straipsnis nustato bankams prievolę teikti informaciją apie sąskaitų atidarymą bei uždarymą. Tokios informacijos nuolatinis rinkimas yra beprasmis, nes nėra susijęs su prievolės mokėti mokesčius atsiradimu. Be to, šis reikalavimas uždeda didelę naštą komerciniams bankams. Reikalinga informacija gali būti gaunama, pateikus paklausimą, t.y. kryptingai veikiant iškilus poreikiui, o ne užsiimant informacijos kaupimu. Siūlome 56 straipsnį panaikinti.
Dėl informacijos apie įsigytus vertybinius popierius teikimo (58 straipsnis)
Viešosios apyvartos tarpininkai bei uždarosios akcinės bendrovės 58 straipsnyje įpareigojamos teikti reguliarią informaciją apie asmenų įsigytus vertybinius popierius. Vėlgi, nekryptingas, masinis informacijos rinkimas tik uždeda papildomus kaštus rinkos dalyviams, bet negarantuoja geresnio mokesčių surinkimo. Tikslinga 58 straipsnio atsisakyti.
Dėl informacijos apie parduotas prekes ir paslaugas teikimo (62 straipsnis)
Dėl analogiškų, anksčiau išvardintų priežasčių manome, jog nekryptingas informacijos rinkimas yra netikslingas, todėl jį prasminga panaikinti.
Dėl mokestinės nepriemokos nurašymo iš asmens sąskaitos (64 straipsnis)
64 straipsnis nustato prievolę bankams nurašyti mokestinės nepriemokos sumas iš mokesčių mokėtojo sąskaitos, gavus mokesčių administratoriaus nurodymą. Tokia tvarka prieštarauja nuostatai, jog mokesčių mokėtojas mokesčius „moka“, o ne mokesčių inspektorius mokesčius „susirenka“, nurašydamas sumas iš mokesčių mokėtojo sąskaitos. Tikslinga mokesčių mokėjimą skatinti ir užtikrinti ne tokiais drastiškais būdais, pavyzdžiui, taikant 90 straipsnyje numatytas priemones, o 64 straipsnio turinį – išbraukti. Prievolės užtikrinimui tikslinga taikyti CPK nuostatas.
Dėl mokesčio apskaičiavimo teisingumo įrodymo (68 straipsnis)
Nors 68 straipsnyje ir mėginama subalansuoti mokesčio sumos įrodinėjimo naštą tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus, vis dėlto straipsnio nuostatų formuluotė įrodinėjimo naštą palieka mokesčio mokėtojui, mat mokesčių administratorius tik privalo „pagrįsti, kad yra pagrindas“, bet ne pagrįsti ar įrodyti pačios sumos teisingumą. Tikslinga iki galo įtvirtinti mokesčių mokėtojo nekaltumo prezumpciją, nustatant mokesčio sumos apskaičiavimo neteisingumo įrodinėjimą mokesčių administratoriui.
Dėl turinio viršenybės prieš formą (70 straipsnis)
70 straipsnyje siekiama įteisinti modifikuotą dabar galiojančio įstatymo „piktnaudžiavimo“ sąvoką. Pastaroji buvo apsčiai kritikuota, nes kone kiekvienas sandoris potencialiai gali būti peržiūrėtas, siekiant padidinti į biudžetą mokėtiną mokesčių sumą. Be to, specialieji mokesčių įstatymai pastaruoju metu buvo pakeisti ir papildyti įvairiausiomis mokesčių perskaičiavimo galimybėmis – rinkos kainomis, sandorių koregavimu. Mokesčių administratoriui pakanka kituose įstatymuose suteiktų įgaliojimų, kad užtikrintų teisingą mokesčių mokėjimą. Tikslinga atsisakyti 70 straipsnio.
Dėl susitarimo dėl mokesčio dydžio (72 straipsnis)
2 straipsnis nustato galimybę mokesčių administratoriui ir mokesčių mokėtojui susitarti dėl mokesčių sumos, jei buvo pritaikytos 70 ir 71 straipsnio nuostatos. Šios susitarimo galimybės numatymas tik patvirtina, kad turinio pirmenybės prieš formą bei įvertinimo metodų taikymas yra ydingas, nes jei jie leistų nustatyti teisingą mokėtiną mokesčio sumą, tai ir susitarimas nebūtų reikalingas. Be to, susitarimo galimybė suteikia paskatas mokesčių administratoriui atsainiau taikyti 70 ir 71 straipsnio nuostatas, nes leidžia išvengti atsakomybės susitarimo metu. Taip sukuriamos prielaidos formuotis ydingai mokesčių administravimo tradicijai. Siekiant mokesčių administravimo skaidrumo, tikslinga atsisakyti 72 straipsnio.
Dėl mokesčių deklaracijos pateikimo formos (76 straipsnis)
76 straipsnis nustato, jog išimtiniais atvejais mokesčio deklaracija gali būti pateikta elektroniniu pavidalu. Manome, kad šiuolaikinės technologijos suteikia galimybę pateikti elektronines deklaracijas, todėl mokesčių mokėtojas turi turėti galimybę deklaraciją pateikti bet kuria jam patogia forma – raštu, naudojantis elektroniniu parašu bei paprasta elektronine forma, o vėliau (ar pareikalavus) pateikiant raštišką formą. Mokesčių inspekcijos uždavinys būtų tokią galimybę garantuoti. Tikslinga pakeisti 76 straipsnį, nustatant, kad mokesčių mokėtojas pasirenka mokesčio deklaracijos pateikimo formą.
Dėl mokesčių permokos grąžinimo terminų (88 straipsnis)
88 straipsnio 4 dalis nustato, kad gyventojų pajamų mokesčio permoka grąžinama per 180 dienų nuo prašymo grąžinti mokestį gavimo dienos, o palūkanos skaičiuojamos tik praėjus šiam terminui. Nustatytasis pusės metų terminas yra itin ilgas, žeidžiantis gyventojų interesus, todėl tikslinga šį terminą reikšmingai mažinti, pavyzdžiui, nustatant 60 dienų trukmę.
Dėl turto arešto (102 straipsnis)
Numatytasis turto areštavimo pagrindas – kad mokesčių mokėtojas turtą gali nuslėpti – yra sunkiai įvertinamas, o tai skatina šią priemonę naudoti nepagrįstai dažnai. Tikslinga naujame įstatyme atsisakyti mokesčių administratoriui suteikiamos teisės areštuoti mokesčio mokėtojo turtą be teismo sprendimo ir atitinkamai pakeisti 102 straipsnio nuostatas.
Dėl nurodymų kredito įstaigai nutraukti pinigų išdavimą iš sąskaitų (103 straipsnis)
Mokesčių administratoriui suteikiami pertekliniai įgaliojimai, galintys paralyžiuoti mokesčio mokėtojo veiklą ir apsunkinti net jo galimybes vykdyti mokestines prievoles. Tikslinga 103 straipsnio nuostatų atsisakyti.
Dėl nepagrįstai priverstinai išieškotų sumų grąžinimo (111 straipsnis)
111 straipsnis nustato, kad mokesčių administratoriaus priverstinai išieškotos tos sumos grąžinamos tik mokesčių mokėtojui pateikus prašymą ir per 10 dienų. Nepagrįstai išieškotos sumos turi būti grąžinamos nedelsiant, t.y. per 1 darbo dieną paaiškėjus nepagrįsto išieškojimo faktui.
Dėl mokestinio patikrinimo rūšių (115 straipsnis)
115 straipsnio 1 dalis pateikia baigtinį mokestinių patikrinimų sąrašą ir išvardija tris mokestinio patikrinimo rūšis – kompleksinį, teminį bei priešpriešinį. Tačiau 116 straipsnis kalba apie dar vieną patikrinimo rūšį – operatyvų patikrinimą. Tikslinga šį patikrinimą vardinti kartu su kitomis patikrinimo rūšimis, papildant 1 dalį 4 punktu.
Dėl mokestinio patikrinimo trukmės (120 straipsnis)
Siekiant išvengti veikiančio įstatymo ir jo taikymo praktikos ydų, tikslinga 120 straipsnio 1 dalį patikslinti ir išdėstyti taip „Mokestinis patikrinimas kartu su patikrinimo akto surašymu… (toliau kaip tekste)“.
Dėl sprendimo apskundimo teismui (159 straipsnis)
159 straipsnio 2 dalis nustato, kad centrinis mokesčių administratorius gali apskųsti mokestinių ginčų komisijos sprendimą tik tuo atveju, jei šios institucijos „skirtingai interpretavo įstatymo ar kito teisės akto nuostatas“. Pastaroji formuluotė yra išties plati, ir VISI mokestiniai ginčai kyla dėl skirtingų interpretacijų, o tai reiškia neribotą galimybę vienai valstybinei institucijai skųsti aukščiau (prie Vyriausybės) esančios institucijos sprendimus. Tokia praktika ydinga ir vadybos požiūriu, kuomet ginčijasi dvi tai pačiai sričiai atstovaujančios valstybinės institucijos. Tikslinga stipriau apriboti tokio skundimo galimybę, pirma pasvarsčius, ar apskritai prasminga išlaikyti tokią daugiapakopę sistemą (pradžioje idėja buvo kita – mokestinių ginčų komisijos sprendimo centrinis administratorius skųsti negalėjo).
