Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI), tęsdamas darbą mokesčių srityje, išnagrinėjo naują Mokesčių administravimo įstatymo projekto redakciją ir pateikė savo išvadas Seimo Biudžeto ir finansų ir Ekonomikos komitetams bei Verslo ir užimtumo komisijai.
Nors ir mėginama subalansuoti mokesčio sumos įrodinėjimo naštą tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus, numatyta įstatymo projekto formuluotė (67 str.) įrodinėjimo naštą palieka mokesčio mokėtojui. LLRI nuomone, tikslinga iki galo įtvirtinti teisinėje valstybėje būtiną mokesčių mokėtojo nekaltumo prezumpciją ir nustatyti, kad mokesčio sumos apskaičiavimo neteisingumą turi įrodyti mokesčių administratorius.
Projekte taip pat numatyti pagrindai (118 str.), kada leidžiama atlikti pakartotinį mokesčio mokėtojo patikrinimą. Tačiau instituto ekspertai mano, kad jie yra itin platūs ir praktiškai nenustato jokio realaus pakartotinio patikrinimo apribojimų. LLRI siūlo pakartotinį tikrinimą atlikinėti tik išties išimtiniais atvejais, nes nuolatinė galimybė bet kada patikrinti mokesčių mokėtoją pakartotinai silpnina mokesčių administratorių motyvaciją atsakingai įvykdyti savo pareigas jau pirmo patikrinimo metu.
Mokestinio patikrinimo trukmę (119 str.), kartu su patikrinimo akto ar pažymos surašymu, LLRI siūlo nustatyti ne ilgesnę nei 60 dienų, o atsižvelgiant į patikrinimo sudėtingumą, tikrinamos veiklos pobūdį ir tikrinamos veiklos mąstą – patikrinimo trukmę leisti pratęsti, bet ne daugiau kaip papildomas 60 dienų.
Projektas, be kita ko, nustato prievoles bankams ir kitoms bendrovėms teikti informaciją apie išmokėtas grynųjų pinigų sumas, sąskaitų Lietuvoje ir užsienyje atidarymą ir uždarymą, įsigytus vertybinius popierius (41, 42, 55 ir 57 str.). LLRI manymu, tokių nuostatų Mokesčių administravimo įstatyme apskritai neturėtų būti, nes nekryptingas, masinis informacijos rinkimas tik sudaro papildomų kaštų rinkos dalyviams, o geresnio mokesčių surinkimo negarantuoja.
Naujojo Mokesčio administravimo įstatymo projekto analizę ir išvadas pirmą kartą LLRI pateikė 2003 metų rudenį teisės aktą parengusiai Finansų ministerijai. Tuo metu į projektą buvo įtraukti keli instituto pasiūlymai. Projekto rengėjai patikslino projekto nuostatą, pagal kurią mokesčių teisės aktų neaiškumai ir prieštaravimai bus aiškinami mokesčio mokėtojo naudai besąlygiškai ir be išlygų; detalizavo projekto teiginius, kurie turėtų užtikrinti teisingumo ir visuotinio privalomumo principų įgyvendinimą; taip pat buvo patikslintos įstatymo formuluotės dėl turinio viršenybės prieš formą, dėl Mokesčių administravimo įstatymu administruojamų mokesčio sąrašo, dėl mokestinio patikrinimo rūšių ir mokestinio patikrinimo trukmės. Deja, esminiai projekto trūkumai liko, todėl institutas pakartotinai pateikė išvadas dėl įstatymo projekto.
Toliau pateikiamos visos LLRI išvados dėl Mokesčių administravimo įstatymo projekto.
Iš esmės teigiamai vertindami naujo Mokesčių administravimo įstatymo projekto (IXP-3196) parengimo faktą, pateikiame savo nuomonę bei išvadas dėl projekto turinio.
Dėl mokesčių lengvatų (5 straipsnis)
Projekto 5 straipsnis nustato du mokesčio lengvatų įteisinimo būdus: mokesčio įstatymuose ir specialiuose mokesčių lengvatų įstatymuose. Manome, jog pastarasis būdas yra perteklinis tiek turinio, tiek formos prasme. Siekiant teisės aktų ir apmokestinimo sistemos skaidrumo,tikslinga nustatyti tik vieną lengvatos įteisinimo būdą – mokesčių įstatymus – ir jį naudoti kuo rečiau.
Dėl mokesčius administruojančių institucijų (16 straipsnis)
Projekto 16 straipsnyje nustatyti atskirų institucijų įgaliojimai administruojant mokesčius. Praktiškai įgyvendinant šį atsakomybių padalijimą, kuris taikomas ir dabar, mokesčių mokėtojams iškyla įvairios administracinės kliūtys. Pavyzdžiui, norint pateikti aplinkos teršimo mokesčio deklaraciją tenka apsilankyti Aplinkos ministerijoje, kurioje uždedamas spaudas, o vėliau deklaraciją teikti Mokesčių inspekcijai; mokesčių mokėtojas stumdomas tarp dviejų institucijų ir su abejomis turi spręsti skirtingas problemas. Siekiant supaprastinti mokesčių mokėtojų santykius su mokesčius administruojančiomis institucijomis tikslinga nustatyti, kad tik viena įgaliota institucija administruoja konkretų mokestį (o ne „taip pat“), o valstybinių institucijų tarpusavio santykius reglamentuoti darbo tvarka, neįpainiojant į tai mokesčių mokėtojų ir neperkeliant jiems atsakomybės.
Dėl VMI uždavinių (19 straipsnis)
19 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad VMI uždavinys yra dalyvauti įgyvendinant mokesčių administravimo politiką. Tikslinga VMI uždavinius apriboti tik mokesčių administravimą reglamentuojančių teisės aktų vykdymu. Jei mokesčių administravimo politika būtų įteisinta dokumente (teisės akte), tuomet siūloma formuluotė apimtų ir šio uždavinio siekimą. Tuo tarpu teisės akte neįtvirtinta politika gali virsti „žiauriomis akcijomis“, „vajais“, atskirų asmenų įgeidžių tenkinimu ir kitais praktikoje buvusiais neigiamais reiškiniais, kuriems tikslinga užkirsti kelią, bet ne įteisinti.
Dėl bendradarbiavimo su privačiais asmenimis (31 straipsnis)
Teigiama, kad projektas numato galimybę siekti efektyvumo perleidžiant tam tikrų funkcijų vykdymą. Tačiau 31 straipsnio teiginys dėl „bendradarbiavimo“ sutarčių sudarymo sudaro prielaidas įteisinti skundimą ir šnipinėjimą mokesčių teisėje. Manome, kad toks precedentas yra žalingas, supriešinantis visuomenės narius ir negarbingas mokesčių administravimo teisės elementas. Jis prieštarauja savanoriško mokesčių mokėjimo koncepcijai, kurią siekiama įgyvendinti siūlomu projektu. Tikslinga 31 straipsnio nuostatą pakeisti ir nustatyti, kad mokesčių administratorius gali sudaryti sutartis su privačiais asmenimis dėl atskirų administravimo funkcijų atlikimo.
Dėl mokesčių administratoriaus teisių (33 straipsnis)
33 straipsnyje iš senojo įstatymo perimtos mokesčių administratoriaus teisės pažeidžia naujai diegiamą partnerystės principą ir todėl jas reikėtų naikinti. Ypač 7 ir 13 punktus, kuriuose mokesčių administratoriui suteikiama teisė „duoti nurodymus“, kurias privaloma vykdyti. Tikslinga modifikuoti mokesčių administratoriaus pareigas, atsižvelgiant į naujai jam suteikiamą partnerio vaidmenį.
Dėl mokesčių mokėtojo pareigų (40 straipsnis)
9 ir 10 punktai apie informacijos pateikimą nepagrįstai ir netikslingai didins mokesčių mokėtojų kaštus. Visą reikalaujamo pobūdžio informaciją galima gauti patikrinimo metu įmonėje. Tokios informacijos galima netgi specialiai užklausti, jei kyla pagrįstų įtarimų dėl vykdomų pažeidimų. Tačiau tokios informacijos nuolatinis rinkimas, kaupimas yra nepagrįstas piktnaudžiavimas mokesčių mokėtojų ir mokesčių administratorių laiku ir lėšomis, neefektyviai naudojant biudžeto lėšas. Tikslinga nustatyti, kad ši informacija pateikiama tik mokesčių administratoriui pateikus argumentuotą užklausimą.
Dėl informacijos apie išmokėtas grynų pinigų sumas pateikimo (41 straipsnis)
41 straipsnis nustato ir detalizuoja prievolę pateikti informaciją apie išmokėtas juridiniam asmeniui sumas, viršijančias 10 000 Lt per dieną. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus ir į tai, jog Pinigų plovimo prevencijos įstatymas analogišką prievolę nustato, prasminga šį straipsnį panaikinti.
Dėl informacijos teikimo apie sąskaitų užsienyje atidarymą bei uždarymą (42 straipsnis)
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, tikslinga 42 straipsnio, kuriame numatomas reikalavimas teikti informaciją apie užsienyje atidarytas ir uždarytas sąskaitas atsisakyti.
Dėl informacijos apie Lietuvoje atidarytas/uždarytas sąskaitas teikimo (55 straipsnis)
55 straipsnis nustato bankams prievolę teikti informaciją apie sąskaitų atidarymą bei uždarymą. Tokios informacijos nuolatinis rinkimas yra beprasmis, nes nėra susijęs su prievolės mokėti mokesčius atsiradimu. Be to, šis reikalavimas uždeda didelę naštą komerciniams bankams. Reikalinga informacija gali būti gaunama, pateikus paklausimą, t.y. kryptingai veikiant iškilus poreikiui, o ne užsiimant informacijos kaupimu.Siūlome 55 straipsnį panaikinti.
Dėl informacijos apie įsigytus vertybinius popierius teikimo (57 straipsnis)
Viešosios apyvartos tarpininkai bei uždarosios akcinės bendrovės 57 straipsnyje įpareigojami teikti reguliarią informaciją apie asmenų įsigytus vertybinius popierius. Vėlgi, nekryptingas, masinis informacijos rinkimas tik uždeda papildomus kaštus rinkos dalyviams, bet negarantuoja geresnio mokesčių surinkimo. Tikslinga 57 straipsnio atsisakyti.
Dėl mokestinės nepriemokos nurašymo iš asmens sąskaitos (63 straipsnis)
63 straipsnis nustato prievolę bankams nurašyti mokestinės nepriemokos sumas iš mokesčių mokėtojo sąskaitos, gavus mokesčių administratoriaus nurodymą. Tokia tvarka prieštarauja nuostatai, jog mokesčių mokėtojas mokesčius „moka“, o ne mokesčių inspektorius mokesčius „susirenka“, nurašydamas sumas iš mokesčių mokėtojo sąskaitos. Tikslinga mokesčių mokėjimą skatinti ir užtikrinti ne tokiais drastiškais būdais, pavyzdžiui, taikant 89 straipsnyje numatytas priemones (raginimą), o 63 straipsnio turinį – išbraukti. Prievolės užtikrinimui tikslinga taikyti CPK nuostatas.
Dėl mokesčio apskaičiavimo teisingumo įrodymo (67 straipsnis)
Nors 67 straipsnyje ir mėginama subalansuoti mokesčio sumos įrodinėjimo naštą tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus, vis dėlto straipsnio nuostatų formuluotė įrodinėjimo naštą palieka mokesčio mokėtojui, mat mokesčių administratorius tik privalo „pagrįsti, kad yra pagrindas“, bet ne pagrįsti ar įrodyti pačios sumos teisingumą. Tikslinga iki galo įtvirtinti teisinėje valstybėje būtiną mokesčių mokėtojo nekaltumo prezumpciją ir nustatyti, kad mokesčio sumos apskaičiavimo neteisingumą įrodo mokesčių administratorius.
Jei tokia nuostata būtų įtvirtinta, tik tuomet būtų prasmingos ir 71 straipsnio nuostatos, kuriose teigiama apie abiejų pusių pateikiamus įrodymus. Jei liktų galioti teikiama 67 straipsnio nuostata, būtų būtina modifikuoti 71 straipsnį, panaikinant jame esantį priešingą teiginį (kad įrodinėja abi pusės, nors pagal 67 straipsnį turi įrodinėti tik viena – mokesčių mokėtojas), arba skaidrumo labui atsisakyti 71 straipsnio.
Dėl turinio viršenybės prieš formą (69 straipsnis)
69 straipsnyje siekiama įteisinti modifikuotą dabar galiojančio įstatymo „piktnaudžiavimo“ sąvoką. Pastaroji buvo apsčiai kritikuojama, nes kone kiekvienas sandoris potencialiai gali būti peržiūrėtas, siekiant padidinti į biudžetą mokėtiną mokesčių sumą. Reikia pažymėti, kad galimybę apskaičiuoti mažesnius mokesčius suteikia ne kas kita, kaip patys įstatymai ir juose įtvirtinti reguliavimai, privilegijos, lengvatos. Būtent šias įstatymų normas ir reikėtų peržiūrėti, kad mokesčių mokėtojas tiesiog neturėtų galimybės piktnaudžiauti atskiromis įstatymo suteiktomis galimybėmis. Be to, specialieji mokesčių įstatymai pastaruoju metu buvo pakeisti ir papildyti įvairiausiomis mokesčių perskaičiavimo galimybėmis – rinkos kainomis, sandorių koregavimu. Mokesčių administratoriui pakanka kituose įstatymuose suteiktų įgaliojimų, kad užtikrintų teisingą mokesčių mokėjimą. Tikslinga atsisakyti 69 straipsnio.
Dėl mokesčių deklaracijos pateikimo formos (75 straipsnis)
75 straipsnis nustato, jog išimtiniais atvejais mokesčio deklaracija gali būti pateikta elektroniniu pavidalu. Manome, kad šiuolaikinės technologijos suteikia galimybę pateikti elektronines deklaracijas, todėl mokesčių mokėtojas turi turėti galimybę deklaraciją pateikti bet kuria jam patogia forma – raštu, naudojantis elektroniniu parašu bei paprasta elektronine forma, o vėliau (ar pareikalavus) pateikiant raštišką formą. Mokesčių inspekcijos uždavinys būtų tokią galimybę garantuoti. Tikslinga pakeisti 75 straipsnį nustatant, kad mokesčių mokėtojas pasirenka mokesčio deklaracijos pateikimo formą.
Dėl turto arešto (101 straipsnis)
Numatytasis turto areštavimo pagrindas – kad mokesčių mokėtojas turtą gali nuslėpti – yra sunkiai įvertinamas, o tai skatina šią priemonę naudoti nepagrįstai dažnai. Tikslinga naujame įstatyme atsisakyti mokesčių administratoriui suteikiamos teisės areštuoti mokesčio mokėtojo turtą be teismo sprendimo ir atitinkamai pakeisti 101 straipsnio nuostatas.
Dėl nurodymų kredito įstaigai nutraukti pinigų išdavimą iš sąskaitų (102 straipsnis)
Mokesčių administratoriui suteikiami pertekliniai įgaliojimai, galintys paralyžiuoti mokesčio mokėtojo veiklą ir apsunkinti net jo galimybes vykdyti mokestines prievoles. Tikslinga 102 straipsnio nuostatų atsisakyti.
Dėl nepagrįstai priverstinai išieškotų sumų grąžinimo (111 straipsnis)
111 straipsnis nustato, kad mokesčių administratoriaus priverstinai išieškotos sumos grąžinamos tik mokesčių mokėtojui pateikus prašymą ir per 10 dienų. Nepagrįstai išieškotos sumos turi būti grąžinamos nedelsiant, t.y. per 1 darbo dieną paaiškėjus nepagrįsto išieškojimo faktui.
Dėl pakartotinio patikrinimo apribojimų (118 straipsnis)
118 straipsnio 1 dalyje numatyti pagrindai, kuomet leidžiama atlikti pakartotinį patikrinimą, yra itin platūs ir praktiškai nenustato jokio realaus pakartotinio patikrinimo apribojimų. Tokia nuolatinė galimybė bet kada patikrinti mokesčių mokėtoją pakartotinai silpnina mokesčių administratorių motyvaciją atsakingai įvykdyti savo pareigas jau pirmo patikrinimo metu. Tikslinga pakartotinį patikrinimą atlikinėti išties išimtiniais atvejais. Dėl šių priežasčių 118 straipsnio 1 dalies 1, 2, 4, 5 bei 6 punktą tikslinga panaikinti.
Dėl mokestinio patikrinimo trukmės (119 straipsnis)
Siekiant išvengti veikiančio įstatymo ir jo taikymo praktikos ydų ir nesukurti naujų prielaidų vilkinti patikrinimą, tikslinga 119 straipsnį išdėstyti taip:
„119 straipsnis. Mokestinio patikrinimo trukmės apribojimai
1.Mokestinis patikrinimas kartu su patikrinimo akto ar pažymos surašymu negali trukti ilgiau kaip 60 dienų.
2. Atsižvelgiant į patikrinimo sudėtingumą, tikrinamos veiklos pobūdį, tikrinimo mastą, šio straipsnio 1 dalyje numatytas terminas centrinio mokesčių administratoriaus sprendimu gali būti pratęstas ne daugiau kaip papildomas 60 dienų.“
Dėl baudos dydžio (139 straipsnis)
139 straipsnio 1 dalis nustato, kad baudos dydis priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, bendradarbiavimo su mokesčių administratorium lygio, pažeidimo pripažinimo ir kitų. Tikslinga baudų taikymo kriterijus kuo labiau formalizuoti ir nustatyti tokius, kad jie būtų siejami su pažeidimu, o ne mokesčio mokėtojo elgesiu, kultūringumu, simpatijomis ir kitais subjektyviais dalykais. Tikslinga išbraukti žodžius „bendradarbiavimo su mokesčių administratoriumi lygio, mokesčių įstatymo pažeidimo pripažinimo“, nes šie kriterijai suteikia mokesčių administratoriui teisę nepagrįstai reikalauti iš mokesčių mokėtojo nuolankumo/kyšio/sumelavimo, kad būtų sumažinta oficiali bauda. Kriterijai galėtų būti papildyti pažeidimų dažnumu, pakartotiniu pažeidimo padarymu ar kitais objektyviais formalumais.
Dėl sprendimo apskundimo teismui (159 straipsnis)
159 straipsnio 2 dalis nustato, kad centrinis mokesčių administratorius gali apskųsti mokestinių ginčų komisijos sprendimą tik tuo atveju, jei šios institucijos „skirtingai interpretavo įstatymo ar kito teisės akto nuostatas“. Pastaroji formuluotė yra išties plati ir VISI mokestiniai ginčai kyla dėl skirtingų interpretacijų, o tai reiškia neribotą galimybę vienai valstybinei institucijai skųsti aukščiau (prie Vyriausybės) esančios institucijos sprendimus. Tokia praktika ydinga ir vadybos požiūriu, kuomet ginčijasi dvi tai pačiai sričiai atstovaujančios valstybinės institucijos. Tikslinga stipriau apriboti tokio skundimo galimybę, pirma pasvarsčius, ar apskritai prasminga išlaikyti tokią daugiapakopę sistemą (pradžioje idėja buvo kita – mokestinių ginčų komisijos sprendimo centrinis administratorius skųsti negalėjo).
