Valstybinio socialinio draudimo sistema kenčia nuo užprogramuotų trūkumų, etinių problemų ir techninių sunkumų. Būtent dėl šių ydų naujausia valstybinio socialinio draudimo kritika kyla ne tik iš dešiniosios liberaliosios politikos, bet ir iš ekonominio efektyvumo perspektyvos. Valstybinio socialinio draudimo sistemos problemos yra ne tik vertybinės, t.y. kylančios iš skirtingo supratimo apie individo ir valdžios sąveiką, bet ir praktinės.
Lietuvos valstybinio socialinio draudimo sistema pastaruoju metu susiduria su itin rimtais iššūkiais. Linkstama visas „Sodros“ problemas suversti blogai ekonominei padėčiai ar nepamatuotiems politikų sprendimams didinti išmokas.
„Sodra“ turi neištaisomų sisteminių trūkumų, dėl kurių ji negali ilguoju laikotarpiu įvykdyti keliamo tikslo – užtikrinti žmonių pajamų tam tikrais gyvenimo laikotarpiais ar įvykus tam tikriems gyvenimo įvykiams.
Kodėl valstybinio socialinio draudimo sistemai būtina permaina?
1. Daugeliui „Sodros“ teikiamų draudimų negali būti taikomi draudiminiai principai. Draudiminis (arba artimas draudimui) principas reikalauja, kad draudiminis įvykis būtų rizikinis, o ne planuojamas ir numatomas; įmoka priklausytų nuo draudimo rizikos, o ne nuo apdraustojo pajamų. Visais valstybinio socialinio draudimo atvejais, išskyrus sveikatos, ligos ir nelaimingų atsitikimų draudimą, negali būti taikomi draudimo principai. Absoliuti dauguma „Sodros“ išmokų turi socialinės pašalpos bruožų (nustatoma maksimali išmoka, išmoka siejama su papildomomis sąlygomis), tačiau ir jie taikomi chaotiškai, mėginant suderinti su draudiminiais principais.
2. Sistemą veiks demografiniai pokyčiai. Kartų solidarumu pagrįsta valstybinė socialinio draudimo sistema tampa vis mažiau įmanoma. Atsižvelgiant į demografinius pokyčius, turi arba mažėti pensijų dydis, arba didėti įmokos. Esant itin neracionaliai tvarkomai socialinio draudimo sistemai, motyvacija mokėti įmokas į nereformuotą „Sodrą“ yra nykstamai mažėjanti.
3. Sistema politizuota, nesiremia jokiais ekonominiais pagrindais. Politizuotas pensijų bei pašalpų dydžio nustatymas sukelia nepagrįstus lūkesčius bei klaidina išmokų gavėjus.
4. Valstybinio socialinio draudimo sistema yra Ponzi schema, finansinė piramidė, kuri griūva sumažėjus įmokoms. Valstybinio socialinio draudimo sistema veikia tuo pačiu metodu, kaip ir Ponzi schema – anksčiau įmokas mokėjusiems asmenims išmokos yra mokamos iš kitų asmenų lėšų. „Sodros“ finansinė piramidė sugrius, sumažėjus įmokoms.
5. Sistema paremta paternalistine prielaida, kad visi žmonės nesugeba planuoti ateities. Valstybė turėtų teikti tik minimalią socialinę pagalbą visuomenės nariams, kuriems dėl tam tikrų priežasčių (pvz., nesėkmės, planavimo trūkumo) pritrūksta lėšų pasirūpinti savo būtiniausiais poreikiais.
6. Sistema yra prievartinė. Sistema trukdo vystytis ekonominiams ryšiams tarp dirbančiųjų, pensininkų ir finansinių institucijų bei neleidžia rinkoje atsirasti valstybiniam socialiniam draudimui alternatyviems draudimams.
7. Sistema mažina taupymą šalies viduje. Kadangi žmonės sumoka milžiniškas socialinio draudimo įmokas, ir mano, kad turi teisines garantijas, jog ateities kartos finansuos jų pensijas (ar kitas išmokas), dirbantys žmonės yra linkę mažiau atidėti ir mažiau taupyti.
8. Už valstybinį socialinį draudimą sumoka pats darbuotojas, ir tik jis. Nors valstybinio socialinio draudimo sistema gyventojams yra pateikiama kaip „nemokama“, kaip darbdavio ar valstybės suteikiama dovana, iš tikro įmokų našta tenka pačiam darbuotojui.
9. Prievartinė valstybinio socialinio draudimo sistema sukuria neišsprendžiamus konfliktus tarp kartų. Jei siekiant nesukurti nepakeliamos naštos dirbantiesiems būtų mažinamos išmokos, tai sukeltų pensininkų nepasitenkinimą ir pasipiktinimą, kad naujoji karta nesugeba sukurti tiek, kiek senoji karta manosi užsidirbusi. Taigi valstybinio socialinio draudimo sistema savyje turi didelę galią destabilizuoti visuomenę ir sukurti problemas, kurių neįmanoma išspręsti sistemos viduje.
Siūloma nauja socialinio aprūpinimo sistema turi remtis šiais principais:
– turinio ir formos atitikimo – aprūpinimo tam tikrais gyvenimo atvejais forma turi nuosekliai atitikti ekonominį turinį: draudiminiams įvykiams – draudimas, šalpa – tik nepasiturintiems, senatvei – kaupimas.
– minimalios intervencijos – kuriama sistema turi skatinti tradicinių savanoriškų paramos formų atsigavimą – filantropijos, bendruomeninės ar asmeninės šalpos, nemokamo paslaugų teikimo pvz., maitinimo, gydymo ir pan. Kuo daugiau apsirūpinimo pajamomis tam tikrais gyvenimo atvejais turi būti savanoriškas.
– asmeninės atsakomybės ir minimalaus perskirstymo – tiek savanoriškos, tiek privalomos socialinio aprūpinimo priemonės turi būti kuo arčiau asmens – asmeninis kaupimas, individualus draudimas, bendruomenės parama ir pan.
– solidarumo su stokojančiaisiais – perskirstymo naujojoje socialinio aprūpinimo sistemoje turi būti tik tiek, kiek tai susiję su stokojančiųjų asmenų pajamų lygio palaikymu.
Siūlomos permainos procesas yra ilgalaikis, todėl pirmieji permainos žingsniai turėtų būti nukreipti į opiausių „Sodros“ problemų sprendimąesamos sistemos rėmuose. Būtina „Sodros“ išmokas susieti su įmokomis į ją (o vėliau – finansavimu) bei pereiti prie „Sodros“ finansavimo darbuotojo įmokomis (perkelti darbdavio tarifą kartu su lėšomis darbuotojui).
Būtina visas įmokas, kartu su dabar darbdavio mokamomis lėšomis, perkelti apdraustajam. „Sodros“ įmokų perkėlimas galėtų būti vykdomas vienu iš dviejų būdų (siūlomas antrasis): palaipsniui keičiant apdraustojo – draudėjo įmokų balansą, arba iš karto panaikinant draudėjo įmokas. Abejais atvejais įstatymu įtvirtinant, kad permainos metu apdraustojo darbo vietos kaina ir į rankas gaunamos pajamos neturėtų keistis. Tai užtikrintų, kad perkėlimas būtų mechaninis (nes atskyrimas būtent toks buvo), nekeičiantis asmens finansinės padėties.
Siūloma permainos eiga:
1) valstybinio socialinio draudimo objektų sąraše nelieka tų, kuriems pagal jų prigimtį negali būti taikomi draudiminiai principai;
2) pensijai ruošiamasi (privalomai) kaupiant lėšas privačiose kaupiamosiose sąskaitose;
3) reikšmingą laiką dalyvavę valstybinio socialinio draudimo sistemoje, gauna obligaciją (vaučerį), kaip „išeitinę kompensaciją“, kuri išmokama sukakus pensiniam amžiui; pereinamuoju laikotarpiu „Sodra“ egzistuoja kaip prisiimtų įsipareigojimų vykdytoja, permainai finansuoti gyventojai moka laikinąjį „Sodros“ mokestį (kuris mažėja nuo 10 proc. iki nulio);
4) sveikatos ir ligos draudimas bei nelaimingų atsitikimų darbe draudimas organizuojamas (privalomuoju) draudimu privačiose draudimo bendrovėse;
5) visos kitos „Sodros“ išmokos teikiamos pašalpos forma, atlikus pajamų ir turto testą. Valstybė turi perskirstyti lėšas kryptingai ir taikliai, tik tiems, kurie stokoja, o ne pagal kategorijas ar politiškai parinktus gyvenimo atvejus.
6) perėjimas vykdomas laikantis prisiimtų įsipareigojimų ištesėjimo ir naujų įsipareigojimų neprisiėmimo principu.
7) motinystės klausimu svarstytinas kompromisas dėl fiksuoto dydžio ir visiems vienodos (periodinės) trumpo laikotarpio (iki pusės metų) išmokos už vaikus iš nacionalinio biudžeto (dovanos principas).
Taigi, permainos metu šiuo metu „Sodroje“ esantys draudimai bei išmokos arba naikinami (užbaigiant mokėti jau pradėtus mokėjimus), arba pradedami organizuoti išimtinai draudiminiu principu privačiose draudimo bendrovėse, arba vykdomi šalpos principu iš nacionalinio biudžeto bei bendrųjų mokesčių.
Valstybinio socialinio draudimo pertvarka dėl savo specifikos ir siūlomų principų užima laiko, todėl turės ilgą pereinamąjį laikotarpį. Pereinamasis laikotarpis baigiasi, kai „Sodra“, įvykdžiusi visus jos įsipareigojimus baigia gyvavimą, o laikinasis „Sodros“ finansavimo mokestis panaikinamas.
Pereinamuoju laikotarpiu:
· Visi dirbantys asmenys moka privalomas 10 proc. įmokas į privačias kaupiamąsias pensijų sąskaitas.
· Visi dirbantys asmenys moka ne didesnį nei 10 proc. (ir periodiškai mažinamą) laikinąjį „Sodros“ mokestį. Šis mokestis skiriamas išimtinai „Sodros“ įsipareigojimams finansuoti ir nesukuria jokių teisių į būsimas „Sodros“ išmokas.
· Apdraustieji pensijų valstybiniu socialiniu draudimu pagal senąją sistemą gauna obligaciją (vaučerį), kurios dydis apskaičiuojamas remiantis galiojančia pensijų apskaičiavimo tvarka arba aktuariškai įvertinant įmokas (kuriems pagal galiojančią tvarką senatvės pensija nepriklausytų, tačiau įmokos mokėtos daugiau nei x metus). Obligacija išperkama suėjus pensiniam amžiui, iš karto arba dalimis. Siūlytina obligacijos lėšomis pirkti privatų anuitetinį draudimą.
· Valstybiniame socialiniame draudime nedalyvavę asmenys nedraudžiami valstybiniu socialiniu draudimu, t.y. į „Sodrą“ nebepatenka nei vienas naujas potencialus išmokų gavėjas.
· „Sodros“ lėšų trūkumas finansuojamas privatizavimo įplaukomis, paskolomis.
· Panaikinamas socialinis draudimas ir atitinkamos įmokos šiems draudžiamiems įvykiams (t.y. neprisiimami nauji įsipareigojimai):
– nedarbo;
– nelaimingų atsitikimų darbe;
– našlių, našlaičių pensijos;
– išmokas pensijų gavėją laidojusiems asmenims;
– motinystės.
· Skiriama socialinė pašalpa pagal pajamų ir turto testą netekto darbingumo asmenims (jiems turėtų būti taikoma aukštesnė pajamų riba, nuo kurios skiriama socialinė pašalpa), dabartiniams našlių ir našlaičių pensijų gavėjams, ligos pašalpos bei profesinės reabilitacijos pašalpos gavėjams bei visiems kitiems asmenims, kuriems reikia socialinės paramos ir jie atitinka pajamų ir turto kriterijus.
· Įvykdomi esami ištarnauto laiko pensijų įsipareigojimai, tačiau neskiriama naujų, iš viso naikinant šią išmokų rūšį.
· Naujos valstybinės pensijos ir kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas neskiriamos, o esamas gavėjų ratas mažinamas, nemokant jų dirbantiems asmenims bei kitų pensijų gavėjams.
· Dirbantieji privalomai draudžiasi privačiu sveikatos draudimu minimaliam (apibrėžtam) sveikatos priežiūros paslaugų paketui, įskaitant išmokas ligos atveju.
Socialinio aprūpinimo sistemos vizija
Įgyvendinus permainą, žmonių socialinis aprūpinimas senatvėje būtų organizuojamas privalomojo kaupimo privačiose pensijų sąskaitose būdu. Socialinė parama (šalpa) būtų mokama neturintiems minimalių pajamų ir turto, t.y. pagal pajamų ir turto testą
Įgyvendinus permainą, žmonių socialinis aprūpinimas ligos atveju būtų organizuojamas per privalomą sveikatos draudimą minimaliam paslaugų paketui privačiose draudimo įstaigose, ligonių kasoms išlyginant skirtumus dėl pajamų (ir draudimo įmokų) skirtumų.
Įgyvendinus permainą, žmonių socialinis aprūpinimas motinystės atveju būtų organizuojamas savanoriško kaupimo (galėtų būti su draudiminiais elementais) būdu. Valstybė teiktų socialines pašalpas šeimoms, neturinčioms minimalių pajamų ir turto. Jei valstybė iškeltų politinį tikslą skatinti gimstamumą, bet kokios motinystės išmokos neturėtų imituoti draudimo. Tai reiškia, kad išmokos neturėtų priklausyti nuo asmens pajamų; išmokos turi būti vienodos visiems gavėjams bei mokamos iš nacionalinio biudžeto.
Įgyvendinus permainą, žmonių socialinis aprūpinimas nedarbo atveju būtų organizuojamas savanoriško kaupimo būdu. Valstybė teiktų socialines pašalpas asmenims, neturintiems minimalių pajamų ir turto.
Permainos nauda
1. Patikimesnis, stabilesnis ir labiau prognozuojamas gyvenimo atvejų, šiuo metu draudžiamų valstybiniu socialiniu draudimu, finansavimas.
2. Išnyksta įtampa ir nesklandumai, įgyvendinant solidarumą tarp kartų pay-as-you-go sistemoje.
3. Valstybės lėšos sutelkiamos ties socialine valstybės funkcija – pagalba nepasiturintiesiems.
4. Realių pajamų padidėjimas ir darbo kaštų sumažėjimas.
5. Ekonominės logikos atstatymas, panaikinant draudimus, neturinčius draudiminių požymių.
6. Valstybinės institucijoms sumažės išmokų administravimo poreikis – administruoti reikės tiktai socialinę pašalpą.
7. Nebelikus poreikio infrastruktūrai, naudotai valstybinio socialinio draudimo sistemai administruoti, ji galės būti privatizuota, o gautos lėšos skirtos pensijų įsipareigojimams mokėti.
