Kasos aparatų įvedimo turgavietėse klausimas svarstomas jau ne pirmą kartą. Prieš kelis metus jų įvedimas buvo grindžiamas tuo, kad turgavietėse nelegaliai prekiaujama iš Lenkijos atsivežta mėsa. Pastaraisiais mėnesiais už kasos aparatus agituojama pasitelkiant Vyriausybės užmojį surinkti milijardą iš šešėlinės ekonomikos, teigiant, jog turgavietėse „sukasi“ neapskaityti šimtai milijonų litų. Prieš gilinantis į argumentus už ir prieš kasos aparatus verta panagrinėti, kokie gi yra šešėlinės ekonomikos turgavietėse šaltiniai.
Šešėlinės ekonomikos turgavietėse šaltiniai
Pirmasis šaltinis – nelegalios užsienio prekės, pavyzdžiui, lenkiška mėsa. Tai buvo išties opi problema, dėl kurios kentėjo vietiniai gamintojai ir perdirbėjai. Iš Lenkijos mėsą vežę verslo liudijimų savininkai šią produkciją parduodavo vietiniams turgaviečių prekiautojams su verslo liudijimais, kurie ją parduodavo pirkėjams. Tačiau 2009 m. liepos 1 d. įsigaliojus sugriežtintoms verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklėms, verslo liudijimų savininkai neteko teisės parduoti žemės ūkio ir maisto produktų gyventojams, įsigijusiems verslo liudijimus. Turgaviečių administracijos detaliai fiksuoja prekių įvežimą ir išvežimą iš turgaviečių – kilmės dokumentus, važtaraščius, sąskaitas faktūras, tad vienas iš šešėlio šaltinių – neapskaityta lenkiška produkcija turgavietėse – turėjo būti eliminuotas.
Antrasis šaltinis yra tas, kad prekiautojai galimai nevykdo skaidrios apskaitos ir nerodo tikrosios apyvartos, išvengdami registravimosi PVM mokėtojais (kuriais turi užsiregistruoti pasiekę 100 000 Lt apyvartą). Turgaviečių administracijos fiksuoja prekių įvežimą ir išvežimą, o prekiautojai pildo apskaitos žurnalus, kuriuos tikrina ir kontroliuojančios institucijos. Tai reiškia, kad kontroliuojančios institucijos jau šiuo metu vykdo griežtą turgaviečių kontrolę ir gali atsekti produktus pagal įsigijimo dokumentus. Nagrinėjant kodėl tik maža dalis verslo liudijimų savininkų registruojasi PVM mokėtojais, galimos priežastys yra ne tik neskaidri apskaita, bet ir tai, kad jų apyvarta išties neviršija 100 000 Lt arba jie sąmoningai nutraukia prekybą artėjant prie 100 000 Lt apyvartos, kad nereikėtų registruotis PVM mokėtoju.
Akivaizdu, kad kasos aparatai niekaip nepadidins apyvartų bei nepaveiks prekiautojų paskatų nutraukti veiklą artėjant prie registravimosi PVM mokėtoju ribos. Svarstant PVM mokėtojų statusą galima pastebėti, jog toks statusas verslininkų nevilioja ne tik dėl mokesčių naštos, bet ir dėl didesnės administracinės naštos teikiant ar tikslinant PVM deklaracijas ir kitas ataskaitas.
Kasos aparatai – argumentai už
Finansų ministerijos parengtoje pažymoje, kuria grindžiamas kasos aparatų įvedimas turgavietėse teigiama, kad tai padėtų užtikrinti verslo skaidrumą, pajamų apskaitos kontrolę, tiksliai fiksuoti gautas pajamas, užkardyti šešėlinę veiklą, užtikrinti geresnį mokesčių administravimą, stiprinti pasitikėjimą pardavėju, apsaugoti vartotojų teises, sumažinti ūkio subjektams tenkančią administracinę naštą. Šiuos argumentus verta panagrinėti atskirai.
Vertinant siekį įvesti verslo skaidrumą ir pajamų apskaitos kontrolę galima pastebėti, kad šis sektorius yra prižiūrimas kontroliuojančių institucijų, kurios tikrina ar prekiautojai turi visus produktų kilmės dokumentus (pvz. ar parduodama nelegalia mėsa) ir teisingai pildo apskaitos žurnalus. Jeigu Vyriausybė turi įtarimų, kad kontroliuojančios institucijos netinkamai atlieka joms pavestas funkcijas, būtina nagrinėti kaip yra iš tikrųjų. Jeigu verslo skaidrumas priklausytų tik nuo kasos aparatų buvimo, šešėlis būtų daug mažesnis (pavyzdžiui, kavinėse). Vis tik skaidrumas priklauso ne nuo to, ar stovi kasos aparatai, bet ar mokesčiai nėra tokie dideli, kad verslas stengiasi jų išvengti.
Siekiama, kad kasos aparatais būtų tiksliai fiksuojamos pajamos. Galima įtarti, kad pirkėjui nepaprašius čekio, prekiautojai galės nefiksuoti pardavimo. Ši problema būtų išspręsta tik prie kiekvieno prekiautojo pastačius po mokesčių inspektorių.
Vyriausybės siekis sumažinti išaugusią šešėlinę ekonomiką yra sveikintinas. Šiuo atveju galime kelti pagrįstą klausimą, ar pasirinktos efektyviausios priemonės, kad šešėlis sumažėtų iš esmės? Norint, kad ši kova būtų veiksminga, reikia stvertis šešėlio „banginio“, tai yra cigarečių, alkoholio, degalų ar kt. kontrabandos, kuri LLRI ekonomikos tyrimo duomenimis sudaro 32 proc. šešėlio. Kadangi kasos aparatų įvedimas nekovotų su didžiąja šešėlinės ekonomikos dalimi, tokiomis priemonėmis vykdoma kova prieš šešėlį, deja, greičiau panašėtų į kovos imitaciją.
Teigiama, kad įvedus kasos aparatus būtų papildomai surinkta apie 100 mln. Lt PVM. Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad jeigu dalis prekybininkų su verslo liudijimais privalėtų įsiregistruoti PVM mokėtojais (nevertinant šios prielaidos pagrįstumo), jie galėtų atskaityti įsigytų prekių pirkimo PVM. Kadangi turgaviečių prekiautojai parduodamas prekes įsigyja su PVM, į valstybės biudžetą galėtų patekti PVM ne nuo galutinės pardavimo kainos, bet nuo skirtumo tarp įsigijimo ir pardavimo kainos. Vargu ar teiginio apie 100 mln. Lt PVM autoriai į tai atsižvelgia, tikėtina, kad potencialų PVM jie skaičiavo nuo galutinės kainos. Galima pastebėti, kad kasos aparatai neišgelbėtų nuo to, kad artėjant prie 100 000 Lt apyvartos smulkus verslininkas nutrauktų veiklą arba ją pradėtų vykdyti kitas šeimos narys.
Svarstant pasitikėjimą prekiautoju ir vartotojų teises turguose, jeigu pardavėju nebūtų pasitikima, nebūtų perkamos jo parduodamos prekės. Jeigu pardavėja Janė pirkėjui įdėjo supuvusių mandarinų, kitąkart jis išsakys jai pastabą ir daugiau pas ją nebepirks. Kasos aparatai nei pridės, nei atims pasitikėjimo pardavėju.
Analizuojant kasos aparatų įtaką administravimui, administracinė našta sumažėtų tuo atveju, jeigu būtų atsisakoma konkrečių šiuo metu taikomų prievolių. Tačiau tai nėra siūloma. Priešingai, įvedant kasos aparatus atsirastų pareiga pildyti kasos žurnalą. Jeigu prekiautojas pažeis kasos aparatų eksploatavimo, naudojimo tvarkos taisykles, teks mokėti reikšmingas baudas, o kur dar išlaidos kasos aparatų eksploatavimui, siekiančios apie 300 Lt per metus. Ne paslaptis, kad kasos aparatai nėra tobuli, jie ir genda, ir stringa, o meistro paslaugų (skirtingai nuo kasos aparato įsigijimo) niekas nekompensuos.
Kasos aparatai – argumentai prieš
Kasos aparatų šalininkai klausia, ar nuo kasos aparato mušimo prekiautojui nukris pirštas? Pirštas tikriausiai nenukris, bet našta piršto savininkui neabejotinai išaugs.
Eksploatuojant kasos aparatą, svarbu užtikrinti saugų ir nepertraukiamą naudojimąsi juo, o turgavietėse tai sunkiau padaryti nei prekybos centruose. Kadangi numatytos baudos už tai, jeigu kasos aparate trūktų pinigų, prekiautojai privalės akylai saugoti kasos aparatą. Kasos aparatas – ne piniginė, su savimi į tualetą nenusineši. Visuomenėje paplitusi užuojauta prekybos centrų kasininkėms, valandomis be pertraukos dirbančioms prie kasos. Nors turgaus prekeiviai nėra samdomi darbuotojai, o yra patys sau šeimininkai, valdžia smulkius verslininkus visus iki vieno pavers kasininkais. Su kasos aparato apsauga nakties metu bus dar sudėtingiau.
Neramina ir klausimas dėl galimybės taikyti skirtingas kainas dienos metu. Išskirtinis turgavietės požymis yra tas, kad turgaus prekeiviai gali laisvai keisti kainas prekybos metu, pavyzdžiui, pirkėjams nusiderėjus pirkti mažesne kaina, mažinti kainas krentant rinkos kainai, pigiau išparduoti prekes besibaigiant prekybai. Kadangi kasos aparatais siekiama nustatyti, kada prekiautojo apyvarta viršijo 100 000 Lt, skirtingose prekių kainose VMI gali įtarti mokesčių vengimą. Finansų ministrė komentuoja, jog taip nebus, tačiau dar nežinia, kuo vadovausis mokesčių inspektoriai, kai prekės į dienos pabaigą bus parduodamos pusvelčiui.
Vyriausybė tvirtina, kad niekas nevers smulkiųjų verslininkų keisti veiklos formos. Tačiau 2010 m. pabaigoje įsigaliojo pakeisto gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatos, numatančios, jog PVM mokėtojais įsiregistravę savarankiškai dirbantys asmenys nebegalės vykdyti individualios veiklos pagal verslo liudijimą, tad jie bus priverčiami keisti veiklos formą. Ši nuostata, netiesiogiai susijusi ir su kasos aparatais, yra ydinga, kadangi apyvarta neturėtų lemti veiklos formos. Jeigu smulkieji vykdys individualią veiklą pagal pažymas, teks mokėti ne fiksuoto dydžio GPM, „Sodros“ ir sveikatos draudimo mokesčius, bet mokėti juos nuo apmokestinamų pajamų. Kita išeitis – nebevykdyti individualios veiklos, o steigti įmones, kur smulkiųjų lauktų dar didesnė administracinė našta. Dar liūdnesnė išeitis būtų veiklos nutraukimas arba pasitraukimas į šešėlį.
Paradoksas, kad prekybos centrų antkainiais besipiktinanti valdžia turgavietes siekia paversti prekybos centrais. Konkurencinėje kovoje turgavietės spaudžia prekybos centrus, neleisdamos didinti kainų, bet jeigu prekiautojai neteks savo lankstumo, nustos taikyti skirtingas prekių kainas, nukentės skurdžiausi vartotojai, kuriems turgus yra patraukli ir pigesnė alternatyva prekybos centrams. Jeigu sovietmečiu profesoriai daržovių bazėse rūšiuodavo kopūstus, tai dabar prekiautojai, užuot rūšiavę mandarinus, taps į apskaitos sąvadus įnikusiais kasininkais-buhalteriais.
