Politikų siūlymai keisti mokesčius nuolat atitraukia verslo dėmesį nuo tiesioginės veiklos. Kalbos apie progresinius mokesčius tapo kone sporto pratimu, eikvojančiu laiką ir energiją. Nesibaigiančios diskusijos apie mokesčių bazės plėtimą ir kitus žalingus sprendimus sėja nerimą tarp verslininkų ir ne vieną jau privertė ne tik pamąstyti, bet ir perkelti verslą į palankesnes ES valstybes. Nepaisant tokių diskusijų žalos, politikai nesnaudžia.
Štai liepos viduryje Seime užregistruotas siūlymas padidinti nekilnojamojo turto (NT) mokesčio viršutinę ribą. Šiuo metu savivaldybės gali nustatyti tarifą nuo 0,3 iki 1 proc. nuo mokestinės vertės. Palaiminus siūlymą, tarifas svyruotų nuo 0,3 iki net 3 proc. Projekto autorius teigia, kad savivaldybės skundžiasi „teisinių finansinių instrumentų“ stoka sprendžiant apleistų pastatų problemą, o maksimalaus leistino tarifo kėlimas, esą, suteiktų papildomų galimybių šiai problemai spręsti. Politikai galėtų pradėti nuo akis badančių nacionalinio stadiono griaučių apmokestinimo, bet kurgi – pati valstybė NT mokesčio juk net nemoka.
Užuot siūlius įteisinti atskirą tarifą tik apleistiems pastatams ir pateikti teisinį tokių pastatų apibrėžimą, siūloma didinti viršutinę tarifo ribą visiems pastatams be išimties. Todėl nėra jokių garantijų, kad priėmus projektą savivaldybės neišnaudos šio „instrumento“ mokestiniam apetitui pasotinti, didindamos NT mokesčio tarifą visiems pastatams. To netgi galima tikėtis.
Klaidinga manyti, kad pastatai yra apleisti, nes jų savininkams taip patinka ir kad didesnis mokestis privers savininkus „apsikuopti“. Savininkai gali neturėti lėšų statyboms ar remontui, tad mokesčio kėlimas tik pablogintų jų padėtį. Dažnai bloga pastatų būklė yra kitų reguliavimų ar biurokratijos padarinys. Pavyzdžiui, gali būti vilkinamas detaliojo plano tvirtinimas, derinimas su paveldosaugininkais ir pan. Būtent į šias problemas, o ne į mokesčių didinimą, turėtų būti nukreiptos politikų iniciatyvos.
Plačiai pripažįstama, kad pagrindinė Lietuvos mokesčių sistemos yda – jos painumas, tačiau niekas nesiima kompleksiškai jos tvarkyti. Problemų kelia tos pačios bazės keliagubas apmokestinimas, logikai prieštaraujantis sąnaudų apmokestinimas (automobilių pirkimo PVM atskaitos nebuvimas). Užuot tvarkę sistemą, politikai demonstruoja aktyvumą teikdami vis naujus siūlymus. Visuomenė patiria neišmatuojamas ir dažniausiai beprasmes sąnaudas ir šiapus, ir anapus valdžios slenksčio: vieni registruoja įstatymų projektus ir juos „stumia“, antri juos vertina, treti stengiasi juos sustabdyti. Vien per 2011 m. įregistruoti 9 GPM, 8 PVM, 5 Pelno mokesčio įstatymų pakeitimų projektai, bet nė vienas nesiūlo supaprastinti mokesčių sistemos. Priešingai, siūlymai tik didina jos painumą.
Jeigu jau politikai apleistus pastatus laiko blogiu, tai dar didesnis blogis yra apleista Lietuva ir ypač brūzgynais apaugusi jos mokesčių sistema. Todėl „apleistos Lietuvos mokestis“ turėtų būti taikomas kiekvienai politikų iniciatyvai, numatančiai didinti mokesčių painiavą. Tik ar norės kas apmokestinti save patį?
