POŽIŪRIS │Andrius Matuliauskas, IQ, Nr. 6(51), 2014 birželis│
Mokesčių ekspertas amerikietis Danielis Mitchellas teigia, kad raginimai taikyti didesnius tarifus nepadės valstybėms išspręsti finansinių problemų. Apie mokesčių didinimo pavojus, nelygybės mažinimą ir būdus, kaip tapti turtingam, su pašnekovu kalbėjosi IQ ekonomikos redaktorius Andrius Matuliauskas.
Kaip vertinate įvairiose Vakarų šalyse kylančias diskusijas dėl mokesčių? Atrodo, kad per pastaruosius keletą metų jos tapo intensyvesnės.
– Tokios diskusijos, deja, nuėjo ne tuo keliu. Politikai dėl pastarojo meto ekonominių iššūkių dar labiau suinteresuoti didesnėmis pajamomis iš mokesčių, tačiau daugeliu atvejų jie nekalba apie valdžios išlaidų pažabojimą. Apskritai pamirštamos svarbios pamokos apie ilgojo laikotarpio ekonomikos augimą – sprendimas labiau apmokestinti vidurinę klasę ar verslininkus neišvengiamai paveikia ūkio plėtros tempą. Todėl šiuo metu į mokesčių politiką ir diskusijas dėl to žiūriu kiek pesimistiškai.
Tiek Lietuvoje, tiek, ko gero, JAV girdima vis daugiau balsų, raginančių didinti esamus mokesčius ar įvesti naujų. Pavyzdžiui, Lietuvoje vis iškeliama progresinių mokesčių idėja. Kodėl tai galėtų kelti pavojų ekonomikai?
– Progresiniai mokesčiai problemiški dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia, tai yra didelė našta tiems žmonėms, kuriuos reikėtų skatinti, o ne bausti. Jie yra idėjų sumanytojai, investuotojai, smulkiojo verslo savininkai. Apkrauti dideliais mokesčiais jie turės mažiau paskatų kurti naujų darbo vietų ir bus labiau suinteresuoti palikti šalį. Juk tai auksinius kiaušinius dedančios žąsys. Kodėl jas reikėtų galabyti?
Antra, svarbu ir tai, kad politikai agituoja progresinių mokesčių idėją norėdami ne tik labiau apmokestinti turtingus gyventojus, bet didesnius tarifus taikyti visai visuomenei. Kai pajamų mokestis pirmą kartą buvo įvestas JAV, jį turėjo mokėti tik turtuoliai, bet vėliau jis numatytas ir visai vidurinei klasei. Tai ekonomiškai žalingi mokesčiai, jie tampa pagrindu užkrauti dar didesnę naštą.
Laisvosios rinkos instituto surengtoje diskusijoje paminėta, kad sunku veiksmingai apmokestinti kapitalą ir turtingus žmones. Kaip manote, ar toks teiginys pagrįstas? Kodėl taip yra?
– Turtingi žmonės nuo manęs ir jūsų skiriasi tuo, kad mes atlyginimą gauname iš darbdavio. Man algą išmoka institutas, kuriame dirbu, ir aš neturiu didelio pasirinkimo, kaip ir kada man bus sumokėti pinigai. Turtingi žmonės gauna daug pajamų iš kapitalo ir investicijų, tokiu atveju kur kas paprasčiau pasirinkti tinkamą laiką, vietą ir kitas aplinkybes pajamoms gauti. Dėl tokio lankstumo atsiranda daugiau galimybių susimažinti mokesčius. Tačiau, siekiant būtent šio tikslo, kapitalas nepanaudojamas pačiu produktyviausiu būdu. Taip mokesčių sistema skatina imtis neefektyvių priemonių vien tam, kad galėtum apsaugoti savo pinigus.
Todėl reikia tokios, kuri užtikrintų teisę turtingiems žmonėms kuo veiksmingiau naudoti savo pinigus. Tai būtų naudinga visai visuomenei. Kiekviena ekonomikos teorija – net marksizmas ar socializmas – pripažįsta, kad ūkiui skatinti būtinos santaupos ir investicijos. Šiandien mokesčių sistema dažnai baudžia žmones, kurie taupo ir investuoja.
Tikrai nesiekiu, kad būtų subsidijuojami turtingi žmonės, bet ir nereikia bausti jų dėl to, kad jie valdo daug kapitalo. Esu suinteresuotas, kad jie savo pinigus leistų visuomenei naudingiausiu būdu – investuotų juos racionaliai, o ne siektų sumažinti mokesčius.
Ar dėl šios priežasties pasisakote už vienodą mokestį visiems?
– Vienas pagrindinių argumentų už vienodo dydžio mokestį – tai suteikia šansą didesniam skaičiui žmonių tapti turtingiems. Akivaizdu, kad visi tokie nebūsime, bet galėtume džiaugtis klestinčiu ir greitai augančiu šalies ūkiu, kur visi turėtų daugiau šansų gyventi geriau. Tai tampa sunkiai pasiekiama, kai valstybė ima taikyti labai didelius mokesčius, nes jie skatina žmones pinigus naudoti neefektyviai.
Bet diskusija dėl to, koks mokestis geriausias, paslepia tikrąją problemą – viešasis sektorius per didelis. Politikai visame pasaulyje stengiasi rinkėjų balsus pirkti per viešąsias išlaidas, todėl jie nesuinteresuoti mažinti valstybinio sektoriaus. Esminis klausimas – kaip pasiekti, kad valstybinis sektorius per daug neišsipūstų, o valdžios išlaidos būtų kontroliuojamos? Jeigu tai pavyksta, mokesčių sistema nebaudžia už sėkmę.
Per diskusiją minėjote Honkongo ir Singapūro pavyzdžius, kur viešojo sektoriaus išlaidos sudaro penktadalį bendrojo vidaus produkto (BVP). Vakarų šalyse ši dalis gerokai reikšmingesnė. Galbūt tai lemia šių šalių dydis? Ar yra koks nors aukso vidurys tarp viešųjų išlaidų ir BVP?
– Beveik kiekvienoje šalyje valstybės išlaidų dalis per didelė. Tiek Lietuvoje, tiek JAV tai sudaro apie 40 proc. BVP ir yra tikrai per daug. Kai Billas Clintonas baigė prezidento kadenciją, JAV valstybės išlaidos siekė apie 32 proc. Net tada maniau, kad tai per daug.
Honkongo ir Singapūro visuomenės klesti daugiausia dėl to, kad ten vyriausybės išlaidų dalis gana maža – nuo 18 iki 20 proc. palyginti su BVP. Ten nėra didžiulio gerovės valstybės perskirstymo mechanizmo, žmonės patys atsakingi už save ir savo šeimas, taupo pinigus. Palyginti nedidelės valstybės išlaidos leidžia turėti protingą mokesčių sistemą ir taikyti palankius tarifus. Dėl to sparčiau – 5–6 proc. per metus – auga ekonomika. Ilgalaikis tvarus ūkio prieaugis skatina kurti naujų darbo vietų, atveria daugiau galimybių, visuomenė klesti.
Jei esi vargšas Prancūzijoje, kur greičiausiai gausi nemažai pinigų kaip išmokas, vis tiek liksi įstrigęs skurde ir turėsi mažai vilties pagerinti savo bei šeimos buitį. Jei esi vargšas Honkonge ir Singapūre, valdžia dėl tavęs nieko nedarys, bet ir tau netrukdys. Taip turėsi daugiau galimybių susirasti darbą, pradėti verslą, auginti savo pajamas, didinti šeimos gerovę.
JAV iki pat 1930-ųjų labai ilgai buvo maža valstybė, nes valdžios išlaidos sudarė vos 10 proc. BVP. Būtent tuo metu ekonomika sparčiai augo, atsivėrė daug galimybių, atvyko milijonai imigrantų, įkurta naujų darbo vietų. Todėl net tokios didelės šalies kaip JAV valdžios sektorius gali būti mažas. Tai nesusiję su valstybės dydžiu, jos geografine padėtimi ar populiacija – viskas priklauso nuo vykdomos politikos. Didelis valdžios sektorius, aukšti mokesčių tarifai – stagnacijos ir nuosmukio receptas. Mažas valdžios sektorius ir maži mokesčiai – sėkmės receptas.
Neseniai pasirodė prancūzų ekonomisto Thomo Piketty knyga „Kapitalas XXI amžiuje“. Šis ekonomistas teigia, kad nelygybė Vakarų šalyse gerokai išaugo, kad vis daugiau turto sukaupiama 0,1 ar 0,01 proc. visuomenės rankose ir ateityje dėl to gali kilti įvairių bėdų. Jis siūlo šį klausimą spręsti labiau perskirstant turtą. Koks jūsų požiūris į didėjančią nelygybę?
– Pagrindinė Th. Piketty prielaida – pajamos iš kapitalo yra didesnės negu vidutinis ekonomikos prieaugis. Vadinasi, pajamos iš kapitalo didėja sparčiau negu pajamos iš darbo santykių. Tai reiškia, kad per ilgesnį laiką kapitalą valdantys žmonės tampa turtingesni palyginti su gyvenančiais tik iš darbo pajamų.
Vis dėlto noriu pabrėžti kelis dalykus. Kodėl manome, kad tai visada tie patys žmonės? Jei palyginsite dabartinį „Forbes“ turtingiausių amerikiečių sąrašą su buvusiu prieš 20 metų, pamatysite, kad 90 proc. žmonių pasikeitę. Tai reiškia, kad turtas nesikaupia konkrečiose rankose, vieni asmenys iškyla, kiti krinta.
Th. Piketty visiškai klysta siūlydamas apmokestinti turtą iki 80 proc. siekiančiu tarifu. Iš esmės jis nori bausti turtuolius. Tai neabejotinai galima padaryti, bet ar nelygybės problemą sprendi bausdamas esančius viršuje ar padėdamas greičiau iškilti esantiems apačioje? Galime iš Billo Gateso ar Warreno Buffetto atimti visą jų turtą, bet ar nuo to pasikeis visų neturtingųjų padėtis? Ne. Taip tik pristabdysime ekonomiką ir nukentės visuomenė. Th. Piketty siūlomas sprendimas neturtingiems žmonėms tikrai nepadės.
Man didesnį rūpestį kelia ne pati nelygybė, o galimybės. Jei ekonomika sparčiai auga, B. Gateso turtas didėja, ir aš tampu turtingesnis – neįžvelgiu problemos. Pagrindinė kairiosios ideologijos problema tai, kad jos šalininkai mano, jog ekonomika yra baigtinis pyragas. Jei vienas gauna didesnį pyrago gabalą, kitam tenka mažesnis. Bet toks požiūris neteisingas, nes ekonomika yra nuolat kintantis pyragas, jis gali ir plėstis, ir trauktis.
Kai kas nors, pavyzdžiui, Th. Piketty, sako, kad turtą kaupia maža visuomenės dalis, tai netiesa. Ekonomikai augant visi pradeda uždirbti daugiau, tik nevienodu tempu. Šiandien vidutinis amerikietis gyvena kur kas geriau negu prieš 20 metų, ir vargu ar daug žmonių norėtų grįžti į 1990-uosius, kai atotrūkis tarp valdomo turto buvo mažesnis.
Minėjote, kad esate šiek tiek pesimistas. Su kokiais pagrindiniais ekonomikos iššūkiais galime susidurti ateityje?
– Labai nerimauju dėl Vakarų pasaulio ateities. Visose šalyse yra demografinių pokyčių, žmonės sensta, gimstamumas mažėja. Šie veiksniai reiškia, kad mokesčių politika nesiėmus atitinkamų reformų kels vis didesnių iššūkių. Mažėjantis dirbančių asmenų skaičius ir augančios nuo valdžios priklausančių žmonių gretos neišvengiamai paveikia visą mokesčių politiką. Jei politikai imsis klasių kovos retorikos, bus dažniau taikomos vis labiau nusavinančios mokesčių sistemos, pūsis valdžios aparatas, lėčiau augs ekonomika ir bus apribotos galimybės. Tai labai destruktyvi tendencija.
Kaip tapti turtingam? Kaip suprantu, reikia mažiau pasikliauti atlyginimu ir siekti pajamų iš kapitalo, tiesa?
– Nesu asmeninių finansų specialistas. Be to, pagrindinis žmogaus gyvenimo tikslas turėtų būti laimingas, geras gyvenimas, o tam nebūtinai reikia didžiulių turtų. Vis dėlto yra du universalūs būdai, kaip šiandien tapti turtingam: turi būti sumanus verslininkas arba sėkmingas investuotojas. Aišku, dar galima būti aukštaūgiu krepšininku, bet šiuo patarimu gali pasinaudoti tik nedaugelis.
Tam tikrais atvejais turto siekimas reiškia tam tikrą pasiaukojimą: neišleisiu visų pinigų šiandien, taupysiu ir investuosiu, kad galėčiau gauti daugiau pajamų ateityje. Mums visiems patinka leisti pinigus ir vartoti – tai nieko blogo. Bet, jei galvojame, kaip padidinti vartojimą per savo gyvenimą, dalį pinigų neišvengiamai turime atidėti šiandien, kad galėtume taupyti, investuoti ir gauti grąžos ateityje.
Taupyti ir investuoti naudinga visos visuomenės atžvilgiu. Tačiau dažnai valdžia to neskatina – ji papildomai apmokestina taip besielgiančius arba pažada pasirūpinti viskuo žmogui susirgus ar išėjus į pensiją, siekiant mokslo ar gauti būstą. Vakarų šalyse taupymo norma labai žema dėl valdžios vykdomos politikos.
D. Mitchellas
– Cato instituto (JAV) vyresnysis mokslo darbuotojas, jo specializacija – mokesčių politika.
– George’o Masono universitete (JAV) įgijo ekonomikos mokslų daktaro laipsnį.
– Dirbo JAV senatoriaus Bobo Packwoodo patarėju ekonomikos klausimais, priklausė Senato Finansų komitetui.
– Rengia straipsnius ir komentarus leidiniams „The Wall Street Journal“, „The New York Times“, „Investor’s Business Daily“ ir „The Washington Times“.
