Lietuvoje tapo įprasta, išaiškėjus kokiai nors blogybei, visą atsakomybę suversti tiesiogiai su problema susijusiems ir geriausiai matomiems veikėjams. Pasikeitus padėčiai, nuopelnai skiriami jau kitu adresu – dažniausiai kokiam geram ministrui ar Seimo nariui.
Antai dėl krizės kalti bankai (kalti, kad anksčiau skolino, kalti, kad dabar neskolina). Kai krizė baigsis, matyt, nuopelnus prisiims Vyriausybė. Dėl didelių vaistų kainų kalti vaistų pardavėjai – nes būtent prekybos vietoje matoma galutinė vaisto kaina. Bet jeigu kainos mažės, padėkos laiškų vaistinės negaus. Dėl mažėjančių pieno supirkimo kainų kalti pieno perdirbėjai. O kai kainos pradeda augti, garbę prisiima susivieniję (į kartelį?) pieno gamintojai.
Dėl didelių degalų kainų pagal šį algoritmą kalti degalų pardavėjai. Būtent ant šių naftos „blogiukų” tulžį ketina lieti perpykę vairuotojai. Dar daugiau, ketindami įsipilti benzino tik už litą, jie nori apsunkinti degalų pardavėjų darbą. Protesto dieną kentės ir piketuoti nenorintys, bet važiuoti ketinantys vairuotojai – jiems teks grūstis eilėse. Padėtis labai primena žemdirbių vykdytą kelių blokadą.
Degalų kainoje – degalų tik pusė
Pasirenkant piketo vietą, derėtų prisiminti, kad degalų kainoje patys degalai sudaro mažiau nei pusę sumos – 45 procentus. Net 55 proc. galutinės kainos keliauja ne benzino pardavėjams, ne gamintojams ir ne naftos oligarchams, o į Lietuvos biudžetą. Lietuva senokai nebetaiko minimalių Europos Sąjungos (ES) nustatytų akcizų ir turi rezervą vienu kirčiu sumažinti degalų kainą maždaug 26 centais.
Degalų kainą tiesiogiai ir proporcingai žaliavos kainai dar labiau didina „laikinai” pakeltas PVM. Negana to, PVM skaičiuojamas nuo degalų kainos su akcizais – pakeli akcizą, didėja ir mokėtinas PVM. Neblogai, ar ne?
Procentai procentais, o už degalus tenka mokėti litais – tad akcizų kėlimas geometrine progresija kelia degalų kainą. Norite pigesnių degalų – mažinkite akcizus, mažinkite PVM.
Privalomi rezervai – našta vartotojams
Pagal galiojančius teisės aktus rinkos dalyviai privalo skirti didelę savo lėšų dalį privalomajam valstybiniam rezervui kaupti. Natūralu, kad tai darant degalų verslas brangsta. Natūralu, kad visos šios sąnaudos perkeliamos į produkcijos kainą. Kadangi rezervą privalo kaupti visi pardavėjai, konkurencijos kainų mažinimo mechanizmas čia suveikia labai ribotai.
Kadangi degalų gamybos kainos svyruoja, efektyviai norinčios dirbti įmonės siekia rezervą užpildyti kuo mažesne kaina. Jei užpildė aukštesne, susiklosčius palankiai konjunktūrai rinkoje, stengsis atsikratyti šių brangių degalų, o rezervus užpildyti pigesniais.
Būtent todėl degalų kaina degalinėje koreliuoja su degalų kaina gamykloje tam tikru laiko tarpu.
Kaip aiškina degalų pardavėjai, būtent šis rezervo išpardavimo procesas vyksta dabar, kai Mažeikių naftos perdirbimo gamykla pradėjo mažinti pardavimo kainas, o degalinėse to nepajutome.
Galime iki nukritimo reikalauti, kad degalų pardavėjai laikytų brangių degalų rezervą, o pardavinėtų atpigusius degalus – rezervo laikymo kainą vis tiek sumokėsime mes. Nes nemokamų dalykų nebūna.
Kartelis?
Degalų pardavėjus purto Konkurencijos taryba, ieško susitarimo dėl kainų. Konkurencijos tarybos padėtis išties kebli – visų akys krypsta į ją, kai kyla kainos. Manoma, kad konkurencija nesuveikia ir prievaizdo įsikišimas padėtį ištaisys.
Mano supratimu, jei kišenvagis sugaunamas bekišantis ranką į kišenę, tai tuo metu jis nesega laikrodžio nuo kitos svetimos rankos. Konkurencijos tarybos inicijuotas tyrimas (jau nekalbant apie būdus, kaip ji tyrimą vykdo), kartelį turėjo suardyti tą pačią akimirką. Bet kainos, nors ir vyksta tyrimai, tik kyla.
Kartelio derėtų paieškoti ne tarp milžiniškos konkurencijos aplinkoje veikiančių degalų pardavėjų (ar dažnai pasaulyje matome skirtingų savininkų degalines priešingose gatvės pusėse?). Kartelis yra įvykdytas ES lygiu, susitariant dėl minimalių akcizų taikymo. Niekas jo nesiruošia ardyti, tik stiprinti, o akcizus – kelti. Štai prieš ką turėtų būti pasirašomos peticijos ir išsakomas garsus „ne”.
Praktiniai pastebėjimai
Praktiški streikuotojai šeštadienį prieš vykdami piltis degalų už litą turėtų pagalvoti – o kiek degalų jie sudegins lėkdami pirmyn, atgal ir trūkčiodami eilėje? Kiek CO2 į savo plaučius įkvėps būtent streikininkai? Kokios alternatyvios per streiką praleisto laiko sąnaudos? Kam atiteks tos išaugusios aptarnavimo sąnaudos, kai degalų bus pilamasi mažais kiekiais? Ar patiks girdėti pasipiktinimo šūksnius iš važiuoti norinčių vairuotojų? Degalinėms, siekiant mažesnės degalų kainos vartotojams, galbūt verta tiesiog nedirbti streiko dieną?
