Jau beveik metus garsiai kalbama apie „Sodros“ bankroto grėsmę, jos kiaurą biudžetą ir ateitį be perspektyvos. Graudžiai aimanuojanti valdžia tesugebėjo apkarpyti bene menkiausias Europoje pensijas, o apie išeities paieškas tyli. Tiesa, už devynių užraktų Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje kurpiamas gelbėjimo planas, bet apie jį – nė garso. Tuo tarpu radikalūs Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) pateikti pasiūlymai sukėlė tikrą sniego audrą. Opozicijos balsai pasirinko kritiką, nepateikdami svaresnių argumentų, ką daryti.
Apie tai, kokių gi reformų reikia pertvarkant Valstybinio socialinio draudimo sistemą, LLRI prezidentę Rūtą Vainienę kalbino „Ūkininko patarėjo“ korespondentė Aldona Svirbutavičiūtė.
– Jau senokai bebuvo kilusi tokia diskusijų audra, kokios sulaukė jūsų instituto pateikta Valstybinio socialinio draudimo, valstybinių pensijų ir sveikatos draudimo sistemų permainos koncepcija. Kaip manote, kodėl šie siūlymai atsidūrė aršios kritikos smaigalyje?
– Tai labai jautri, visus be išimties liečianti tema. Stiprus ir itin grynas mūsų pasiūlymas rėžia ausį prie kompromisų įpratusiems žmonėms. Sunku išgirsti tiesą. Kai kuriems politikams nepriimtinas ir pasiūlymo turinys, nes po reformos jie netektų patogaus politinio įrankio, manipuliuojant rinkėjais. Perfrazuojant A. Šopenhauerį, kiekviena didi idėja iki jos pripažinimo įveikia tris etapus. Pirmajame etape idėja atmetama, antrajame iš jos juokiamasi, o trečiajame ji laikoma savaime suprantama.
– Regis, niekas neginčija jūsų siūlymų pradžių pradžios, kad valstybinio socialinio draudimo sistemai būtinos permainos, tačiau prieštaraujama dėl pateikiamų argumentų, kodėl reikalingos permainos. Vien todėl, kad „Sodra“, kaip kadaise lietuvaičių mylėtas „Sekundės“ bankas bankrutuoja?
– Panaikinkime „Sodros“ įmokų privalomumą ir pamatysime tikrąją lietuvaičių meilę „Sodrai“. Kartų konfliktas bujoja „Sodros“ sistemoje, o solidarumas yra prievartinis. Sodros finansiniai sunkumai užprogramuoti ir atsikartos. Jie kyla iš finansiškai ydingos sistemos, kuri be kita ko prasilenkia su morale ir artimo meile. Patobulinimai esamos sistemos ribose neišspręs nei finansinių, nei kartų konflikto problemų.
– Sociologinės apklausos rodo, kad „Sodra“, kaip valstybine institucija, nepaisant jos patiriamų sunkumų pasitiki dauguma piliečių. Jie jaučiasi saugiai, visą darbingą gyvenimą dalyvaudami „Sodros“ sistemoje mokant įmokas, o vėliau, užbaigus darbo karjerą gaunant išmokas. Kas gali norėti keisti nusistojusius santykius ir ryžtis revoliucingoms permainoms, stokojančioms ir stabilumo, ir garantijų?
Tinklalapyje VZ.LT į klausimą, „Ar pritariate Lietuvos laisvosios rinkos instituto siūlymui „Sodrą” ilgainiui naikinti, o socialinėms reikmėms kaupti bei draustis privačiai?“ net 59 proc.respondentų atsakė, kad pritaria. Nors tai nereprezentatyvi apklausa, bet iškalbinga, nes joje sudalyvavo itin daug žmonių – apie 1400. Manau, kad kiekvienas, kuris žino tikrą informaciją apie Sodrą, negali nepritarti mūsų pasiūlytai krypčiai. Net ir Sodros išmokų gavėjai neturėtų priešintis permainai, nes siūlome įvykdyti visus prisiimtus įsipareigojimus iki galo. Mes siūlome daugiau stabilumo ir garantijų, nes senatvei sukaupti pinigai bus, o ne bus pravalgyti. Ir tai nebus kokie „virtualūs pinigai virtualioje sąskaitoje“. Gali ateiti diena, kai iš virtualios sąskaitos bus galima mokėti tik virtualius litus.
– Jūsų koncepcija perša išvadą, kad po kardinalios reformos, diegiamos tris keturis dešimtmečius, „Sodra“ numirtų sava mirtimi – tokios institucijos nebereikėtų. Kaip manote, ar pakaks tų dešimtmečių pakeisti žmonių mąstymą, išugdant jų pasitikėjimą privačiais pensijų kaupimo fondais?
– Permainos finansinė našta tektų dabartiniams dirbantiesiems, kurie jau dabar pasirinkę dalį Sodros įmokų kaupti privačiuose fonduose. Jų yra apie milijoną. Esu tikra, kad jiems geriau finansuoti permainą, nei kiaurą maišą. Gali būti, kad kai kam pensijų fondai neatrodys priimtina alternatyva Sodrai. Tačiau dabar taip pat yra labai daug žmonų, kuriems nepriimtina Sodra, tačiau jie priversti tokioje sistemoje dalyvauti. Būtent todėl manau, kad geriausia būtų netaikyti jokių prievartinių schemų. Siūlomas privalomas kaupimas yra reveransas politikams, kurie į bet kokias savanoriškas sistemas reaguoja visiško atmetimo būdu. O kad pajamoms senatvėje užtikrinti tinka tik kaupimas (pavadinkime jį socialiniu kaupimu), o ne kvazidraudimas, tai jau ekonominės argumentacijos reikalas.
– Ar jūs nemanote, kad siūlymai „Sodros“ pertvarkai turėtų sekti po to, kai bus pradėta uoliai vykdyti ūkio atgaivinimo koncepcija, kurios nėra? Kai bus paskaičiuota, kur ir kiek galės uždirbti statistinis darbuotojas? Kai bent dešimtmečiui į priekį žinosime valstybės išgyvenimo ir žmonių gyvenimo perspektyvas, pagrįstas kaip ir jūsų koncepcijoje bent minimaliais skaičiavimais?
– Negalima reformų sieti su jokiomis išankstinėmis sąlygomis, strategijomis, ar jų įgyvendinimu, ar tam tikru pajamų lygiu. Priešingai, permainos ir daromos tam, kad pajamos augtų. Priešingu atveju užsidarysime rate.
– Ar įmanoma apsidrausti nuo senatvės? Tikriausiai ne. Ir dabar žmonės moka didžiules socialinio draudimo įmokas. Pasak jūsų, bendras tokių mokesčių tarifas sudaro net 40,7 proc. Kas pasikeistų, jei šie mokesčiai tekėtų į privačius kaupimo fondus ar bendroves? Kodėl tokios įmokos būtų teisinė garantija mūsų turtingai senatvei, o šiandienos įmokos to neužtikrina?
– Senatvė būtinai ateis visiems. Žmonės draudžiasi ne nuo senatvės, o nuo ankstyvos mirties. Vadovaujantis aktuariniais skaičiavimais, pakanka kaupti 10 proc. pajamų, kad gautume apie 70 procentų buvusio atlyginimo siekiančią pensiją. Galiojanti sistema visiems neužtikrina tokio lygio pajamų, nes trūksta investicinio elemento ir stipriai perskirstomos lėšos Sodros viduje. Be to, kaupiamųjų pensijų nepaimsi ir nenurėši, ir pensinio amžiaus neprailginsi, o esama sistema juda būtent šia kryptimi.
– Ar pateisinama jau ir dabar veikiančių privačių pensijų fondų veikla? Kodėl juos paremti privalo valstybė visų mokesčių mokėtojų pinigais? Jau aišku, kad ir šiemet Vyriausybė privatiems pensijų fondams perves per 350 mln. litų. Ar tai pateisinama? Nuo kada privatus biznis tampa valdžios prioritetas?
– Valstybė niekada nerėmė pensijų fondų, priešingai – įmokomis į pensijų fondus ėmėsi gelbėti Sodrą. Pensijų fondams pervedami ne „Sodros“ pinigai, o būsimų pensininkų pinigai. Ir tik dėl patogumo argumento. Jei būtume mokėję įmokas tiesiogiai į pensijų fondus, niekam ir nepasirodytų, jog šios lėšos priklauso „Sodrai“. Tie, kurie kaupia pensijų fonduose, atsisako dalies „Sodros“ išmokų. Tai – asmeninės atsakomybės prisiėmimas už savo senatvę, tuo pačiu finansuojant dabartinius pensininkus.
– Siūlomoje koncepcijoje galima įžvelgti ir nemirtingą Ostapo Benderio leitmotyvą – skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas. Kitaip tariant, įmokas moka tik pats darbuotojas, išlaisvinant darbdavį. Ar nebūsime tik įklampinti į naujų problemų liūną, kai panaikinus solidarumo principą versime kiekvieną gelbėtis kaip gali?
– Siūlomoje sistemoje skęstančiųjų būtų mažiau, nes joje galioja alpinistų principas. Didžiausias nuopelnas visuomenei – netapti jai našta. Skęstantieji nebus palikti skęsti mūsų siūlomoje sistemoje. Tiesiog pradžioje bus įsitikinta, ar jie tikrai reikalingi pagalbos ir jei taip – būtų remiami.
– Socialdemokratai gerokai pataršė LLRI pateiktą koncepciją ir nuogąstavo, kad ji vienu šūviu nori pakloti „Sodrą“, pensininkus, neįgaliuosius, mamas su vaikais ir paremti privačius pensijų fondus bei darbdavius. Vytenis Andriukaitis apkaltino, kad parengto dokumento nuostatos – tai Valstybės kontrolės atlikto „Sodros“ audito išvados. Ar sutinkate su tokiais vertinimais?
– Niekaip neradau Valstybės kontrolės išvadose, kad šioji siūlytų „vienu šūviu pakloti“ išvardintus asmenis. Mes, beje, to irgi nesiūlome. Galbūt ne taip supratau Valstybės kontrolę, ir labai džiaugčiausi, jei šioji siūlytų tą patį, ką siūlome mes, arba mes siūlytume, ką siūlo Valstybės kontrolė. Su Valstybės kontrole sutariame dėl „Sodros“ diagnozės, ir manau, kad dėl šios diagnozės sutaria visi. Draudimo ir šalpos derinimas – nuodingas kokteilis.
– Teko girdėti ir tokių minčių: bepigu Rūtai Vainienei revoliucijas „Sodrai“ kelti, kai ji laisva nuo atsakomybės už pasakytą žodį. Ar tai gali būti tiesa?
– Atsakomybę suprantu ne vien kaip formalią ir šiame išplėstiniame formate ją jaučiu. Taip pat siūlau ją jausti ir esamos draudimo sistemos advokatams. Juk viena tai, kad tai – vieno žmogaus, Bismarko, sumanyta sistema ir veikianti tik per prievartą – daug ką pasako. Mes siūlome žmonių sutartas ir per ilgą laiką patikrintas sistemas.
– Ar siūlytumėte tokią pertvarkos koncepciją, jeigu būtumėte politikoje, pvz., priklausytumėte Seimo daugumai?
– Man a.a. mama neleisdavo sakinio pradėti žodžiu „jeigu“. Aš nesu politikoje, tačiau mano buvęs kolega yra ministras. Ir jis išsako nuomonę, kad solidarumas visų pirma turi reikštis šeimoje. Tai man suteikia vilties, kad ne visi politikai yra išverstaskūriai.
