Lietuvos Respublikos Seimo Biudžeto ir finansų komiteto prašymu LLRI pateikė ekspertines išvadas dėl 2006 m. kovo 14 d. Euro įvedimo Lietuvos Respublikoje koordinavimo komisijos posėdyje aprobuoto Nacionalinio euro įvedimo plano (antra redakcija), taip pat dėl Vidutinės trukmės laikotarpio kainų stabilumo strategijos, kuriai buvo pritarta 2007 m. kovo 14 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės pasitarime.
—————————————
Lietuvos laisvosios rinkos institutas išnagrinėjo Nacionalinį euro įvedimo planą (antra redakcija) ir Vidutinės trukmės laikotarpio kainų stabilumo strategiją (toliau – Kainų strategija). LLRI nuomone, euro įvedimas neturėtų būti tikslas savaime. Euro įvedimas, be abejo, turi privalumų, bet jo nauda turi būti vertinama, atsižvelgiant į galimas neigiamas įvedimo ir jį lengvinančių priemonių pasekmes. Svarbiausias principas, kurio turėtų būti laikomasi, tai ilgalaikio Lietuvos ekonomikos augimo ir tvarumo perspektyvų užtikrinimas. Euro įvedimas turėtų būti traktuojamas kaip priemonė šiam tikslui pasiekti.
Vartotojų apsauga ir prevencijos priemonės
Nacionaliniame euro įvedimo plane pabrėžiama, kad įvedant eurą svarbu apsaugoti vartotojų interesus. Tai siūloma daryti, nustatant kainų žymėjimo eurais ir litais laikotarpius, skelbiant apie piktnaudžiavimo atvejus, skatinant įmones pasirašyti Geros verslo praktikos planus. Šios priemonės gali duoti tam tikrų rezultatų, bet jie būtų nereikšmingi. LLRI nori atkreipti dėmesį, kad geriausia priemonė išvengti kainų didėjimo ir apsaugoti vartotojų interesus – natūrali įmonių konkurencija. Jeigu konkurencingoje rinkoje pardavėjas bandytų kelti kainą (piktnaudžiautų), jo prekės nebebūtų perkamos: jis būtų priverstas arba sumažinti kainas, arba pasitraukti iš rinkos.
Gyventojų pajamų mokesčio mažinimas
Kainų strategijoje siūloma neformuoti nepagrįstų lūkesčių dėl spartaus gyventojų pajamų ir kitų mokesčių mažinimo, GPM spartesnį mažinimą svarstyti tik įvertinus makroekonominę situaciją ir biudžeto vykdymą. LLRI nepritaria siūlymui nemažinti gyventojų pajamų mokesčio tarifo, kaip buvo pažadėta. Nemažinti GPM siūloma, teigiant, jog gyventojų pajamų mokesčio sumažinimas skatintų vidaus paklausą ir formuotų optimistinius lūkesčius, kurie skatintų skolintis. Taip pat minima, jog toks vidaus paklausos skatinimas padidintų einamosios sąskaitos deficitą ir darytų spaudimą kainoms augti (kitaip tariant, keltų ekonomikos „perkaitimo“ pavojų), kurie savo ruožtu galėtų pasibaigti staigiu rinkos dalyvių pasitikėjimo praradimu ir aštria turto rinkos korekcija bei ekonomikos augimo lėtėjimu.
Tačiau tokia argumentacija neatsižvelgia į du svarbius veiksnius. Pirma, dėl to paties vidaus paklausos spaudimo pastaruoju metu itin sparčiai kyla įmonių sąnaudos, todėl jos praranda konkurencingumą – tai kelia pavojų ilgalaikei Lietuvos ekonomikos plėtrai. GPM mažinimas suteiktų įmonėms tam tikrą „apsaugos zoną“, kuri leistų prisitaikyti prie sparčių pokyčių darbo rinkoje. Antra, sprendimas nemažinti GPM dėl tokio žingsnio poveikio infliacijai neatsižvelgia į tai, jog mokesčių lėšos, patenkančios į valstybės biudžetą ir vėliau išleidžiamos, lygiai taip pat stimuliuoja vidaus paklausą ir formuoja nepagrįstus lūkesčius.
LLRI nuomone, gyventojų pajamų mokesčio srityje tikslinga būtų naikinti ar riboti lengvatas būsto paskoloms, kurios iškreipia rinką ir skatina pernelyg didelį įsiskolinimą.
Fiskalinė valstybės politika ir biudžeto deficitas
LLRI nuomone, geriausia priemonė neformuoti nepagrįstų lūkesčių – tai griežtesnė valstybės fiskalinė politika.
Todėl LLRI pritaria siūlymui atsisakyti praktikos metų viduryje peržiūrėti valdžios sektoriaus biudžetus, jei faktinės pajamos viršija prognozuotąsias. Tokia praktika skatina neatsakingą išlaidavimą; spartaus ekonomikos augimo metais biudžetas turi būti perteklinis, kad galima būtų mažinti valstybės skolą.
Taip pat sveikintinas siūlymas panaikinti struktūrinį biudžeto deficitą, įtvirtinant tai Fiskalinės drausmės įstatyme. Reikia paminėti, kad LLRI jau seniai siūlė žengti tokį žingsnį. Biudžeto struktūrinis deficitas turėjo būti panaikintas kaip galima anksčiau ir tai reikėtų padaryti dar 2008 m., o ne 2009 m.
Prie biudžeto subalansavimo taip pat prisidėtų įvairių PVM lengvatų panaikinimas.
Tačiau svarbiausia priemonė tiek eurui įvesti, tiek išlaikyti ekonomikos konkurencingumą yra valstybės išlaidų efektyvumo kėlimas iš esmės koreguojant biudžeto sudarymo procedūras, kad būtų įgyvendintas programiškumo principas, kad būtų galima įvertinti ir stebėti naudą, gaunamą iš vienų ar kitų programų finansavimo.
Darbo užmokesčio augimo ribojimas
LLRI nepritaria siūlymui riboti darbo užmokesčio didėjimą. Nors darbo užmokesčio augimo ribojimas lėtintų kainų augimą, tokia priemonė jei ir gali duoti gerų rezultatų, tai tik trumpą laikotarpį. Jeigu valstybiniame sektoriuje bus ribojami atlyginimai, darbuotojai galiausiai išvažiuos dirbti į užsienį arba išeis į privatų sektorių, kuriame algų dydį lemia rinkos pokyčiai.
LLRI pritaria nuostatai, kad nebūtų sukurtas teisinis pagrindas „automatiniam“ darbo užmokesčio indeksavimui praėjusių laikotarpių infliacija. Atlyginimai negali būti dirbtinai pririšami prie konkretaus rodiklio – jų lygį lemia darbo našumas bei darbo pasiūlos ir paklausos santykis. Esant neatitikimams įmonės susidurs su didžiulėmis problemomis, norėdamos įdarbinti, o žmonės – rasti darbą. Tai akivaizdžiai neigiamai paveiktų Lietuvos konkurencingumą ir paspartintų emigraciją.
Akcizų politika
Siūlymas įgyvendinti optimalų akcizų planą, t.y. pakelti juos anksčiau nei planuota, turi būti vertinamas atsižvelgiant į visas galimas tokio žingsnio pasekmes. Kaip pripažįstama pačioje Kainų strategijoje, spartesnis akcizo cigaretėms kėlimas „gali visiškai išbalansuoti vidaus rinką ir ypač suaktyvinti kontrabandą“. Todėl Kainų strategijoje siūloma neankstinti akcizo cigaretėms didinimo. Tačiau panašias pasekmes gali sukelti ir akcizų degalams išankstinis kėlimas: pagausėtų kontrabanda, nelegalių degalų pardavimai, nukentėtų vartotojai ir įmonės. Dėl šių priežasčių kyla didelių abejonių ar tikslinga specialiai ankstinti akcizų pakėlimą euro įvedimo labui. Reikia pažymėti, kad tai gali būti esminis argumentas, nuteikiantis gyventojus prieš ES bendrąją valiutą.
Kainų reguliavimas
Reguliuojamų kainų sumažinimas iš tiesų galėtų padėti statistiškai sumažinti infliacijos rodiklį, tačiau labai trumpam laikotarpiui. Be to, kadangi pats kainų reguliavimo principas yra iš esmės ydingas, nustatytos dirbtinai mažos kainos būtų pragaištingos reguliuojamoms sritims. Kai nėra galimybių kainoms atspindėti rinkos informaciją, mažinamos paskatos investuoti, krenta kokybė, iškreipiama rinka, konkurencija tampa sunkiau įmanoma, o kartu ir galimybė dėl jos kainoms mažėti ateityje. Taigi kyla labai didelių abejonių dėl kainų reguliavimo naudos ir žalos balanso.
Sveikintinas dalykas būtų liberalizuoti reguliuojamų kainų ūkio šakų reguliavimo režimų reformą (su sąlyga, kad jos būtų ne reguliavimo, o esminio liberalizavimo reformos), nes tai ilgalaikėje perspektyvoje leistų pasiekti objektyvų kainų lygį. Tačiau tokios reformos poveikis kontroliuoti infliaciją trumpuoju ir vidutiniu laikotarpiu yra sunkiai prognozuotinas.
Taip pat LLRI pateikia kelis nenurodytus pasiūlymus dėl priemonių, kurios mažintų infliaciją ir būtų naudingos ilgalaikiam šalies konkurencingumui.
Bendro konkurencijos augimo skatinimas
Viena pagrindinių infliacijos priežasčių yra spartesnis tam tikrų produktų paklausos, o ne pasiūlos augimas. Geras to pavyzdys yra nekilnojamojo turto rinka ar žemės ūkio produktų kainų padidėjimas dėl sausros padarinių. Sudarius sąlygas sparčiai plėsti pagrindinių vartojimo produktų ir prekių gamybą ir išaugus jų pasiūlai, mažės spaudimas šių produktų kainų augimui. Tam reikalingos rinką vidaus ir užsienio konkurencijai atveriančios, liberalizuojančios ir biurokratiją mažinančios priemonės, kurios sudarytų sąlygas greičiau plėsti gamybą ir atsirasti naujoms įmonėms.
Srityse, kuriose intensyvi konkurencija, kainų didėjimas bendro infliacijos augimo kontekste būna mažesnis ar net neigiamas – to pavyzdys yra drabužių ir avalynės rinka (per metus šios prekių grupės kainos Lietuvoje sumažėjo daugiau nei 4 procentais).
Žemės rinkos liberalizavimas
Žemes rinkos liberalizavimas sudarytų galimybę atsirasti didesnei būstų ir komercinių pastatų pasiūlai bei sukurtų prielaidas kainų mažėjimui arba jų lėtesniam augimui. Šiuo metu yra trys esminės priežastys, ribojančios nekilnojamojo turto pasiūlą ir lemiančios didelį kainų augimą.
· Dirbtinis žemės trūkumas, atsirandantis dėl detaliuosiuose planuose numatytos didelės žemės dalies, skirtos vien žemės ūkio veiklai. Apsisprendus dėl parkų, žaliųjų zonų ir kitų prioritetų, visa likusi žemė turėtų būti laisvai naudojama.
· Nebaigta žemės reforma, ribojanti negrąžintos žemės panaudojimą nekilnojamojo turto statybai. Turėtų būti užsibrėžta netolima data, iki kurios turėtų būti baigta visa žemės grąžinimo reforma.
· Dėl didelių biurokratinių trukdžių gauti leidimą naujoms statyboms dažnai užtrunka nuo pusės metų ir gerokai ilgiau. Biurokratinių trukdžių supaprastinimas pagreitintų naujų statybų procesą ir padidintų pasiūlą, kuri leistų stabilizuotis nekilnojamojo turto kainoms.
Energijos vartojimo nesubsidijavimas
Pasaulinis energijos išteklių kainų augimas Lietuvai daro didesnę įtaką nei kitoms šalims dėl itin neefektyvaus energijos, ypač šilumos, vartojimo. Dabartinės kompensacijos gyventojams už šildymą skatina ir toliau nesiimti energijos taupymo, o daugiabučių namų bendrijų ir daugiabučių namų priežiūros netinkamas reglamentavimas apsunkina galimybę priimti sprendimus dėl šių priemonių. Subsidijas už šildymą ir karštą vandenį integravus į bendrą socialinę pašalpą, socialiai remtini asmenys gautų didesnę pašalpą, kurią galėtų panaudoti savo būtiniausioms reikmėms ir taptų, kaip ir visi vartotojai, suinteresuoti taupyti energiją.
