Visuomenės aptarimų centre – gynybos mokestis. Ir kadangi kone visi galimo mokesčio variantai jau aptarti, verta panagrinėti ir kitus esminius veiksnius, lemiančius mūsų saugumą ir gebėjimą apsiginti.
Elena Leontjeva yra Lietuvos laisvosios rinkos prezidentė.
Pirmiausia, tai žmonių vienybė ir pasiryžimas susitelkus ginti valstybę, apie kuriuos vis dažniau užsimenama. Čia, kaip ir su išlaidomis, reikia veiksmų plano – kokiais konkrečiais žingsneliais mes tą vienybę pasieksime. Ypač dabar, prieš rinkimus, kad neišsiūbuotume valstybės laivo.
uriu galvoje ne tik politikų vienybę, bet ir visų socialinių grupių susitelkimą – kaip sugebėjome susivienyti dėl Ukrainos, taip dabar reikia už savo valstybę. Pradėti galime nuo darbuotojų ir darbdavių savitarpio supratimo, kuris išlaikytų mūsų ekonomiką gyvastingą, maitinančią ir žmones, ir biudžetą. Pasiekti jį galima prisiminus, kad gerovė pagal mūsų Konstituciją yra kuriama privačių piliečių, ekonomikoje kasdien veikiančių mažų ir didelių įmonių. Įrengtose darbo vietose, naudodamiesi visais progreso vaisiais, susiderinę ir bendradarbiaudami, mes sukuriame nepalyginamai daugiau, negu kiekvienas atskirai. Ir todėl nuolat priešinti mus tarpusavyje – reiškia griauti valstybės pamatus.
Kai perdega darbuotojas, darbdavys lieka su tuščia darbo vieta, o kai perdega darbdavys, be darbo gali likti šimtai ir tūkstančiai. Kadangi priežasčių perdegimui ir taip su kaupu, nepridėkime jų, keldami vis naujus reikalavimus. Laikas suprasti versle nešamas naštas ir patiriamas rizikas, kasdienį rūpestį išlaikyti veikiančias įmones, o tuo pačiu – darbo vietas, stabilų ekonominį gyvenimą, vartojimą bei biudžeto pajamas.
Geopolitinė padėtis daro šį stabilumą ne savaime suprantamą ir iškelia ekonomikos kritimo prevenciją kaip pirmutinį uždavinį. Mat kritimo veiksniais gali tapti ne tik dalykai, kurių mes nekontroliuojame, pavyzdžiui, gamintojų pasitikėjimo lūkesčiai Vokietijoje, bet ir tai, kas priklauso nuo mūsų pačių – tarpusavio pagarba ir santarvė.
Valstybės saugumui svarbu ne tik lėšos karinei technikai, bet ir gebėjimas priimti deramus ir greitus sprendimus. Ir tai liečia ne tik karybos sritį, bet ir visas valstybės ir valdžios institucijas. Štai, ar mes jau išmokome valdyti kelių ir infrastruktūros projektus taip, kad kelių darbai atitiktų sezono laikus, o ne būtų pradėti, kaip neretai būna, rudenį? Su prasta vadyba galima ištaškyti ir didžiausius išteklius. O svarbiausias jų, ypač pavojaus metu – laikas.
Tad būtina skubiai pritaikyti visas institucijas prie geopolitinių iššūkių, apvalyti nuo laikmečio neatitinkančių funkcijų ir sutelkti išteklius ten, kur jų iš tiesų reikia. Valstybės tarnyboje vis dar gaji baimė priimti sprendimą ir padaryti klaidą reiškia neveiksnumą bei procesų vilkinimą – kai sprendimų reikia greitų ir taiklių, o situacija nuolat keičiasi. Mums reikia įgūdžių greitai lyginti skirtingas alternatyvas pagal jų sąnaudas ir efektyvumą bei priimti duomenimis grįstus sprendimus. Mums jau dabar reikia bandomųjų „sirenų“ visose valstybės institucijose, kad užkaukus tikrosioms būtume tikri – viskas veikia.
Jau vasaris, tuoj įsibėgės rinkimai, ir juos neišvengiamai lydinti dvasia „už ir prieš“, o mums taip reikia vienybės. Tad sirenos kaukia ne tik valdžiai, bet ir pilietinei visuomenei. Siekti santarvės ir susikalbėjimo nepavyks, jeigu mes patys nesivienysime ir nekalbėsime, nesukursime tokio stipraus pamato, kad valstybės laivo niekas neįsiūbuotų. Ką mes pasiryžę padaryti dėl to? Aš, pavyzdžiui, jau rytoj eisiu susidraugauti su profsąjungomis.
Originaliai publikuota LRT.
