Karo fronte egzistuoja nerašyta taisyklė – kai negali išnešti iš mūšio lauko visų sužeistųjų, pirmiausia nešk mediką. Lauko operacinėje – pirmam išimk kulką gydytojui. Kai jis atsistos ant kojų, drauge išgelbėsite daugiau karių.
Elena Leontjeva yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė.
Ir mūsų geopolitinėmis sąlygomis galioja tas pats principas. Mokesčių reforma pirmiausia turėtų pašalinti kulkas iš sužeisto ekonomikos kūno. Visi rodikliai šaukia apie jos nukraujavimą, jau diagnozuota ir techninė recesija. Užsienio investicijų srautas senka, vietinės investicijos vis labiau teka į užsienį, o tai reiškia, kad darbo vietų ir naujos vertės kūrimas netrukus taip pat gali išsekti. Drauge ir įplaukos į biudžetą.
Mokesčių reformos kontekste dažnai girdime, kad visi įstatymai turi būti priimami vienu metu, ir tik priėmus biudžetą pagerinančius įstatymus, bus priimami tie, kurie pagerins mokesčių mokėtojų padėtį. Tai reiškia, kad ekonomikos gydytojai iš mūšio lauko bus nešami paskutiniai. Operuojami jie bus, nebent labai pasiseks.
Kokia čia logika? Ar siekiama bet kokia kaina surinkti biudžetą, ar suprantama, kad pirmiau už viską yra gyva ekonomika, kuri kasdien kurtų darbo vietas, paslaugas ir produktus, t.y. naują visų taip trokštamą vertę?
Kas yra mokesčių chirurgo vaistinėlėje? Įmonių pelno mokesčio įstatymo pataisos – kuklios. Jomis ekonomikos žaizdų nepagydysi iš esmės. Nors ligonių padėtis daug sunkesnė, žaizdas žadama tik aptvarstyti, kad ligonis nenukraujuotų.
Tarp chirurgo įrankių paruoštas momentinis ilgalaikio turto nusidėvėjimas leistų bent šiek tiek apsisaugoti nuo aukštos infliacijos, kad ši nenustekentų įmonių investicijų. Įmonės galėtų iš karto minusuoti visą ilgalaikio turto įsigijimo vertę iš apmokestinamo pelno. Tai nėra esminis palengvinimas, nes jau kitąmet pelno mokestis būtų sumokėtas pilnai. Tačiau įmonei tai padėtų apsispręsti investuoti dabar, nepaisant ekonomikos atšalimo.
Žymiai palankesnis yra investicinio projekto režimas. Jis įgalina įmonę atskaityti visą leidžiamų investicijų vertę ir vėliau nudėvėti ilgalaikį turtą. Tad šis modelis patrauklesnis negu momentinis, tik bėda ta, kad jis nepagrįstai apriboja turto grupes, sukuria didžiulę biurokratinę naštą, ir yra įkandamas tik „olimpiečiams“.
Todėl dar 2021 m. mokesčių lengvatų peržiūros grupėje nustatyta, kad kriterijus būtina keisti, idant į investicinį projektą galėtų patekti ne tik statiniai, bet ir pastatai, ne tik nauja, bet ir dėvėta įranga. Ne tik visa įsigyjama technika, bet ir jos dalys. Jeigu šie pataisymai bus įgyvendinti, įmonės investuos, siekdamos efektyvumo, o ne žvairuodamos į įstatymo raidę, nuolat tykojančią neapibrėžtumais ir baudomis. Neapibrėžtumų įmonių vadovai ir finansininkai mūsų laikais turi per akis. Tad jeigu galima apgydyti bent vieną žaizdą vargstančiame ekonomikos kūne, tai padaryti yra būtina.
Verta prisiminti ir tai, kad įmonės planuoja investicijas kelerius metus į priekį. Ir ką mato dabar? Kad nuo kitų metų investicijoms palankus režimas nustoja galioti, o ar atsiras momentinis nusidėvėjimas – nežinia. Tai reiškia, kad investicijos bus žymiai brangesnės, nustekens pinigų srautus ir negreitai atsipirks. O juk brangstant kredito palūkanoms, investicijos iš nuosavų lėšų tampa aktualios kaip niekad.
Jeigu įmonių veiklos ir investicijų sąlygos būtų pagerinamos taip pat greitai, kaip bankų solidarumo įnašas, ekonomika praturtėtų milijardais eurų. Tiesa, pirmiausia politikams reikia suprasti, kad įmonių investicijos nėra nuostolis ar netekimas biudžetui. Tuomet jie bėgte bėgtų į ekonominio mūšio lauką ir skubėtų gelbėti darbo vietas, kurių likimas juk sprendžiamas šiandien. Rytoj bus pašalpos bedarbiams ir kitos socialinės išlaidos. Ar ne verčiau gelbėti ekonomikos gydytojus anksčiau, negu jie nukraujuos?