Nenuilstamos iniciatyvos apmokestinti nekilnojamąjį turtą (NT) verčia pažvelgti giliau į šių iniciatyvų ištakas.
Elena Leontjeva yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė.
Finansų ministerijos motyvas įvesti visuotinį NT mokestį pagrįstas natūraliu noru surinkti į biudžetą daugiau pajamų, o Lietuvos banko (LB) pozicija verčia ieškoti sąsajų tarp LB misijos ir jo siūlomo mokesčio. LB yra šalies centrinis bankas, kuris rūpinasi pinigų emisija ir stabilumu.
Iki 2001 m. pagrindinis centrinio banko tikslas pagal įstatymą buvo pinigų stabilumas, vėliau jis pakeistas į kainų stabilumą. Tarp pinigų ir kainų stabilumo yra tiesioginis ryšys. Kuo daugiau pagaminama pinigų, tuo daugiau sąlygų ir kainoms augti.
Nuo pandemijos pradžios pinigų masė (M1) euro zonoje ir Lietuvoje augo ir dar iki karo pasiekė savo aukštumas. 2021 m. gruodį euro zonoje buvo 26%, o Lietuvoje – 57% didesnė pinigų masė (M1) nei priešpandeminis 2019 m. gruodžio lygis. Tai buvo pirmoji priežastis, paskatinusi kainų augimą, kurio vien tik logistikos sutrikimais ir karo pradžia negali paaiškinti. Iš tiesų, dar iki karo pradžios 2022 m. sausį infliacija Lietuvoje jau siekė 12%. Natūralu, kad išgąsdinti kainų augimo ir pinigų nuvertėjimo žmonės ieško būdų išsaugoti savo uždirbtas pajamas. Ir būstas šiomis aplinkybėmis tampa natūralus investicijų objektas. Tad nenuostabu, kad NT kainos vejasi pinigų masės ir infliacijos skaičius. Būsto kainos Lietuvoje nuo pandemijos pradžios išaugo 19%.
Būtų suprantama, jeigu LB, turintis rūpintis patikimais pinigais bei stabiliomis kainomis ir savo svetainėje skelbiantis, kad jo misija – „kurti naudą visuomenei“, pirmas imtų rūpintis žmonių santaupų saugumu. Suktų sau galvą, kaip žmonėms apsisaugoti nuo pinigų nuvertėjimo. Siūlytų būdus, kaip pasiekti, kad būsto pasiūla atitiktų augančią paklausą (tokios priemonės tikrai yra įmanomos).
Tačiau priešingai visuomenės lūkesčiams, centrinis bankas imasi kovoti su tais, kurie stengiasi kažkokiu būdu uždirbtas pajamas išsaugoti. Banko rašte dėl NT mokesčio akį rėžia siūlymai, kurie labiausiai atgrasytų žmones nuo NT įsigijimo investiciniais tikslais. Tuos, kas bėga nuo blogos pinigų politikos į NT rinką, norima nubausti labiausiai. Tai kursto visuomenę prieš investuojančius į būstą žmones. Tarsi tik jie būtų atsakingi už būstų brangimą.
Iš tiesų kainos kyla taip, kad įpirkti būstą tik pradedantiems dirbti darosi vis sunkiau. Taip nutinka dėl didžiulio turto ir išteklių perskirstymo, kurio ištakos glūdi pinigų politikoje. Pirmo būsto įsigijimo žmonėms nepalengvins ir Europos centrinio banko ketinimai padidinti palūkanų normas. Tai, kad žmonėms, ir ypač jaunimui, peršama mintis, kad dėl neįperkamo būsto kalti senjorai, investuotojai ir visi tie, kurie jau spėjo nusipirkti būstą, yra klasikinis visuomenės skaldymo būdas. Kodėl gi nepasakius, kad NT burbului pūstis padeda tai, mes nebeturime patikimų ir stabilių pinigų? Ir kol jų neturėsime, NT ir toliau bus saugia prieplauka, kuri sutrauks žmonių santaupas ir pavers jas plytomis, langais, stogais, kvadratiniais metrais ir žmogui reikalingais tvariais patogumais.
Keista prisiminti, kad kadaise pinigas atsirado kaip tvariausia prekė, kaip ta, kuri lengvai ir patikimai išlaiko vertę ir yra noriai mainoma į visas kitas prekes. Jeigu pinigai nustoja tokie būti, jų vietą užima butai, sodų nameliai, automobiliai ir kitos gėrybės. Todėl peršasi išvada, kad kažkas negerai ne su būstu kaip pinigų pakaitalu, o su pačiais pinigais, kurie nustojo būti visuotiniu ir patikimu ekvivalentu.
