Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų lėšų panaudojimas Lietuvoje dažniausiai laikomas absoliučiai teigiamu – baiminamasi tik dėl to, ar Lietuva laiku suspės įsisavinti visas ES lėšas. Iš valdžios lūpų girdėti, kad padėtis nėra bloga. Ministras pirmininkas, pristatydamas 2010 m. Vyriausybės veiklos atskaitą, teigė, kad Lietuvoje ES struktūrinių lėšų įsisavinimas yra geras, kad esame sparčiausiai ES lėšas įsisavinančių valstybių trejetuke.
Tačiau diskusijoje apie ES lėšas per daug dėmesio skiriama lėšų įsisavinimo spartos skaičiams ir per mažai – lėšų panaudojimo kokybei, naudai, o gal ir žalai, kurią atneša ES lėšos. Lėšų panaudojimas nėra savitikslis, turi būti siekiama ne geros statistikos, ne įsisavintų milijardų, o jų teikiamos naudos. Vertinant ES lėšų panaudojimą svarbu ne tik „kiek“, tačiau ir „kaip“.
Atsilieka nuo plano
Birželio 1 d. duomenimis, Lietuva yra trečioje vietoje pagal ES lėšų įsisavinimą. Atsiliekame tik nuo Airijos, kuri iš 2007-2013 metams skirtų Europos pinigų spėjo įsisavinti apie 31 proc., ir nuo Estijos (29 proc.). Lietuvos rodiklis – 28 proc. (ES vidurkis – 17 proc.). Tačiau spartesnis už kitas ES valstybes įsisavinimas nerodo, kad šis procesas Lietuvoje yra tinkamas ar pakankamai greitas. Lietuva pirmauja europiniu mastu, bet pačioje Lietuvoje atsiliekama nuo 2009 ir 2010 m. valstybės plano.
2009 m. pabaigoje buvo įsisavinta (pripažinta deklaruotinomis) 78 proc., o 2010 m. pabaigoje – 77 proc. Vyriausybės patvirtinto ES lėšų įsisavinimo plano. Tam, kad iki 2011 m. pabaigos planas būtų pasiektas, per šiuos metus reiktų įsisavinti 5,3 mlrd. Lt ES pinigų. Tačiau kol kas per 4 pirmuosius šių metų mėnesius įsisavinta vos 0,86 mlrd. Lt. Akivaizdu, kad planas nebus įvykdytas ir šiemet, o su dabartiniu įsisavinimo tempu 2011 m. pabaigoje bus pasiekta apie78 proc. plano. Taigi padėtis su ES lėšų įsisavinimu nėra tokia „gera“, kokią ją stengiasi parodyti valdžios institucijos.
Europos patirtis – dviprasmiška
ES lėšų įsisavinimo tempas mažai ką sako apie įsisavinimo efektyvumą ir tikslingumą apskritai. ES lėšų poveikis vertinamas kontraversiškai, dėl lėšų panaudojimo naudos ir tikslingumo nėra sutariama. Yra nemažai darbų, kuriuose, analizuojant įvairius ekonomikos rodiklius, pagrindžiamas teigiamas ES lėšų poveikis, kituose tyrimuose šio poveikio nerandama ar net teigiama, kad ES struktūrinių fondų parama yra žalinga šalių ekonomikoms.
Pavyzdžiui, 2009 m. Adysseas Katskaitis ir Dimitris Doulos analizavo ES struktūrinių lėšų panaudojimo ir tiesioginių užsienio investicijų ryšį 15-oje ES šalių. Pagrindinė darbo išvada yra ta, kad struktūrinių fondų poveikis tiesioginėms užsienio investicijoms ne visada yra teigiamas ir priklauso nuo institucinės infrastruktūros kokybės šalyje. Šalyse su aukštu korupcijos lygiu, žema valstybinių institucijų veiklos kokybe, struktūrinių fondų lėšos gali tik pabloginti šalių augimo ir užsienio investicijų pritraukimo perspektyvas.
Philipp Mohl ir Tobias Hagen 2010 m. išspausdino straipsnį, kuriama tiriamas ES lėšų panaudojimo poveikis regionų plėtrai. Straipsnyje teigiama, kad ES struktūrinių fondų panaudojime veikiant politiniams motyvams ir neskaidriems mokėjimams, dažnai finansuojami projektai, kurie nėra ekonomiškai efektyviausi. Taip pat, kadangi visi ES struktūrinės paramos lėšomis vykdomi projektai turi būti kofinansuojami, galimybė panaudoti ES paramos lėšas viešajame sektoriuje išstumia labiau atsiperkančius valstybės investicijų projektus, kurių būtų imamasi be ES lėšų. Tai gali neigiamai atsiliepti regionų plėtrai.
Bendra daugelio studijų, nagrinėjančių ES lėšų poveikį išvada, – ES struktūrinių fondų lėšų panaudojimo nauda labai susijusi su tuo, kaip ir kokioje ekonomikos plėtros aplinkoje (mokesčių, reguliavimo, verslo sąlygų, valdžios institucijų skaidrumo) šios lėšos yra panaudojamos.
Ne tik nauda, bet ir žala
Kokią naudą gali teikti ES lėšos? ES lėšas galima naudoti pertvarkant iš dalies ar visiškai valstybės valdomus sektorius (pvz., švietimo, viešojo administravimo, socialinės apsaugos). Tai leistų mažinti mokesčių naštą. Pasinaudodamas ES lėšomis, privatusis sektorius turi galimybę daugiau investuoti, imtis projektų, kurie be ES lėšų neatsipirktų. Europos Sąjunga šalims narėms užkrauna įvairių įpareigojimų, todėl ES lėšos taip pat gali būti panaudotos įgyvendinti Lietuvai privalomus ES reikalavimus.
Tačiau ES pinigų poveikis nėra tik teigiamas. ES struktūriniai fondai sukelia nepageidautinų ekonominių pasekmių, būdingų viešosioms investicijoms ir valstybės teikiamai paramai. ES lėšos iškraipo konkurenciją, kadangi paramos negaunančios įmonės konkuruoja su ją gaunančiomis įmonėmis. ES lėšos tampa instrumentu, kuriuo valdžia, o ne rinka, skirsto išteklius, formuoja ūkio struktūrą.
Konkurencinė aplinka iškraipoma ir tada, kai naudodamos ES fondų lėšas valstybei priklausančios įmonės ima teikti paslaugas tose rinkose, kuriose jau veikia privatūs asmenys. Taip bloginama privačiojo sektoriaus padėtis, stabdoma jo veiklos plėtra, valstybės ir ES lėšomis išstumiamos investicijos, kurias, nesant valstybės įsikišimo, darytų privačios įmonės. Geras pavyzdys – profesinis mokymas Lietuvoje. Švietimo ir mokslo ministerijos duomenimis, Lietuvos švietimui ir mokslui 2007–2013 m. iš viso numatyta daugiau kaip 4 mlrd. litų ES struktūrinių fondų ir valstybės biudžeto lėšų. 340 mln. ES lėšų bus skirta sektoriniams profesinio mokymo centrams kurti 2010-2013 m. Tikėtina, kad šiais ES pinigais finansuojamais profesinio mokymo projektais bus išstumtas galimas privačiojo verslo ir profesinių mokyklų bendradarbiavimas, sumažintos privačių profesinių mokyklų plėtros ir steigimosi galimybės.
ES lėšų panaudojimas Lietuvoje yra viena iš svarbių kainų augimo priežasčių, kadangi ES parama yra vienas iš šaltinių, didinančių pinigų kiekį. Būtinybė kofinansuoti ES lėšas taip pat gali reikšti didėjantį valstybės išlaidavimą. Valdžia yra skatinama didinti biudžeto išlaidas vien tam, kad įsisavintų ES lėšas, finansuoti ne pirmo svarbumo projektus (juk jei projektas būtų pirmo svarbumo, jis ir taip būtų finansuojamas, be ES lėšų). Todėl ES lėšos mažina paskatas taupyti, gali skatinti išlaidavimą ir virsta stabdžiu mažinant mokesčių naštą ir balansuojant biudžetą. Pavyzdžiui, nepaisant poreikio balansuoti Lietuvos biudžetą, 2012 m. biudžeto išlaidos ES lėšų kofinansavimui didės. Lietuvai 2007-2013 m. laikotarpiui iš viso skirta 23,4 mlrd. Lt ES struktūrinių fondų paramos. Dar apie 2,2 mlrd. bus skirta iš valstybės biudžeto.
Galimybė gauti ES paramą keičia privataus sektoriaus motyvaciją, t.y. ES lėšos gali tapti ne potencialia konkrečių verslo problemų (pvz., kvalifikacijos trūkumo) sprendimo priemone, o vienu iš pagrindinių įmonių tikslų ir būdu išgyventi. Tai reiškia, kad produktyviai (ne vardan lėšų įsisavinimo) dirbančių žmonių skaičius yra sumažinamas.
Reikalingi principai
Atsižvelgiant į tai, kad ES lėšų panaudojimas turi ne tik teigiamas, tačiau ir neigiamas pasekmes, tikslinga suformuluoti tokius ES lėšų paskirstymo ir naudojimo principus, pagal kuriuos naudojamos lėšos leistų siekti paramos įsisavinimo teikiamos naudos ir minimizuoti neigiamas ES lėšų naudojimo pasekmes.
Siekiant kuo mažiau iškraipyti konkurenciją, ES lėšomis turėtų būti finansuojami ne verslo projektai, o tai, kas laikoma viešosioms gėrybėmis (šiandien – visų pirma švietimas, sveikatos sektorius, keliai ir kita infrastruktūra). Taip pat privalu užtikrinti, kad ES lėšomis būtų finansuojami valstybiniai projektai, kurie tiesiogiai nekonkuruoja su privačiojo sektoriaus projektais. ES pinigais vykdomi projektai neturėtų įtvirtinti ar išplėsti valdžios kaip paslaugos teikėjos bet kuriame sektoriuje vaidmens.
Mažinant viešojo sektoriaus naštą mokesčių mokėtojams, kur tik įmanoma reikia ES teikiamą paramą skirti svarbiausioms dar nebaigtoms reformoms Lietuvoje finansuoti – švietimo, sveikatos apsaugos, socialinės apsaugos. Ir pagaliau – ES lėšų panaudojimas negali būti priežastimi didinti valstybės biudžetą, kelti mokesčius ar jų nemažinti.
Apibendrinant, ES paramos lėšos nėra išsigelbėjimas ar panacėja, ir tą demonstruoja senųjų ES šalių patirtis. ES paramos skirstytojams ir naudotojams ES pinigus reiktų traktuoti kaip milžinišką ES perskirstymo projektą, jo efektyvumą vertinti kur kas kritiškiau, sumuoti ne tik įsisavintų milijardų skaičius, bet ir tikrąjį, dažnai sunkiai pastebimą, tačiau nemažiau svarbų jų poveikį.
