Nepaisant kiekvieno asmens labai aiškaus tiesioginio intereso, viešas susidomėjimas pensijų sistemos, ir ypač jos tolimesnės ateities, reikalais nėra ženklus. Tai didele dalimi yra nulemta pačios pensijų sistemos architektūros. Būtent, dabartinės pensijos mokamos iš dabartinių dirbančiųjų įmokų, todėl esamiems pensininkams domėtis pensijų sistema ir jos ateitimi, nėra jokio intereso – jiems svarbu, kad esamos išmokos būtų mokamos tvarkingai ir didinamos kuo greičiau. Dabartiniams dirbantiesiems labai rūpėtų tiek šiandieninės jų įmokos (nes jos didelės), tiek būsimos išmokos (nes pinigai nėra kaupiami, mokėtojas įgyja tik teisę į pensiją išpildžius pensijos gavimo sąlygas, o ne turtą), tačiau pakeitimai automatiškai yra apriboti valstybės įsipareigojimų dabartiniams pensininkams.
Politikai paprastai kalba apie balansą tarp šių interesų grupių – dabartinių pensininkų mokėtojų ir jų gavėjų. Žinia, politikų gaminamas balansas yra slidus reikalas. Visų pirma dėl to, kad dabartiniai pensijų gavėjai yra santykinai geri balsuotojai, o būsimi pensijų gavėjai yra dar jauni, todėl apie pensiją negalvoja arba apskritai per jauni balsuoti. Balansą sunku sudėlioti vienareikšmiai net ir nelendant į balsavimo sferą – užtenka ir ekonominių prieštaringų argumentų. Viena vertus, vidutinė socialinio draudimo pensija Lietuvoje negarantuoja kiekvienam pensininkui minimalaus pragyvenimo, pvz., vienišam pensininkui, gyvenančiam mieste vien iš pensijos pragyventi yra sunku. Tačiau, žvelgiant į vidutinius statistinius dydžius, pensininkų namų ūkiai neišsiskiria vidutinių pajamų mažumu iš kitų socialinių grupių, reiškia yra nemaža dalis pensininkų, kurių pajamos yra visai solidžios. Šiai kategorijai visų pirma priklauso gaunantieji ir privilegines (valstybines) pensijas, kurios socialinio draudimo sistemai nepriklauso, ir kurių politikai naikinti net nesiruošia. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvoje plačiai taikomos kompensacijos už komunalines paslaugas, kas daliai žmonių sukuria prielaidas gyventi būste ne pagal pajamas.
Kita vertus, dabartinių dirbančiųjų gebėjimas uždirbti sau ir dabartiniams pensininkams (nes papildomos pensijos dydis priklauso nuo vidutinio tais metais šalyje mokamo darbo užmokesčio) smarkiai priklauso nuo mokesčių naštos ir ypač nuo darbo apmokestinimo (pajamų ir socialinio draudimo mokesčio). Ši priklausomybė pastaraisiais metais itin sustiprėjo, kadangi Lietuvos įmonėms trūksta darbuotojų, taigi darbo užmokesčio kaina auga, o turėdamos mokėti didelius mokesčius (27 proc. pajamų ir 34 proc. socialinio draudimo), įmonės nepajėgia šios kainos sumokėti[1]. Taip prarandamas šalies įmonių konkurencingumas, lėtėja ekonominė plėtra, auga paskatos emigruoti (kur įmonės pajėgios daugiau sumokėti), lėčiau auga arba nebeauga pensijos.
Taigi kalbėti apie balansą tarp pensijų didinimo šiandien ir naštos mažinimo šiandien arba tvarių pensijų ateityje, nėra paprasta netgi vadovaujantis argumentais. Tuo tarpu realybėje argumentų naudojama mažai – čia daugiausia lemia emocijos dėl asmeninių politinių (rinkėjai), finansinių (atlyginimai, pensijos) ar verslo plėtros interesų.
Atsižvelgiant į visų dalyvaujančių grupių interesus, galima teigti, kad visi jie teisūs. Dabartiniai pensininkai nekalti, kad jiems teko gyventi tuo laikotarpiu, kuomet jų sukurti darbo vaisiai teko kitai valstybei; šiandien dirbantieji nekalti, kad jiems tenka mokėti ir už vyresnę kartą ir už savo ateitį (nes ateityje dėl demografijos nebus pakankamai už juos užmokančių), politikai turi orientuotis į balsuojančius, jei nori vėl būti išrinkti. Vienintelė aiški išvada – negalima naudoti tokių socialinės rūpybos sistemų, kuriose supriešinami natūralūs skirtingų kartų (ar socialinių grupių) interesai, padarant šias grupes viena nuo kitos tiesiogiai priklausančias. Todėl pay-as –you-go (einamosiomis įmokomis finansuojama) pensijų sistema turi būti keičiama.
Tiesa, Lietuvoje visų mano minėtųjų blogųjų pasekmių statistika dar nerodo (išskyrus emigraciją ir mažas pensijas), tačiau tendencijos yra aiškios ir tik laiko klausimas, kada tai galėsime matyti skaičiais post factum. Prognozuotojai sako, kad Sodros deficitą matysim už 13 metų, konkurencingumo sumažėjimo rodiklių laukiama jau už metų kitų. Po 20 metų tikrai bus per vėlu taisyti sistemą, beliks tik gelbėtis kiekvienam kaip išmano, kas yra ne tik ekonomiškai, bet ir politiškai labai nepalanki situacija.
Demografija, bet ne tik ji
Dažniausiai pay-as-you-go pensijų sistemų reformų poreikis yra argumentuojamas demografinėmis tendencijomis. Tai, kad išsivysčiusių šalių visuomenės sensta, yra gerai žinomas faktas. Taip pat vis daugiau žmonių pripažįsta, kad gimstamumo skatinimo programos yra tik pliusui prieš rinkėjus užsidėti, nes gimstamumas nuo ekonominių paskatų labai menkai priklauso. Netgi pritaikius visas įmanomas gimstamumo skatinimo programas, jis gali padidėti tik nežymiai. Kitas demografijos valdymo svertas – aktyvi imigracinė politika – kol kas minimas tik kaip tolima galimybė ir realiai nėra svarstomas. Nesiimsiu prognozuoti, kiek tai bus Lietuvoje priimtina, tačiau aišku viena: jei manoma, kad būsimiems pensininkams pensijas mokės imigrantai, juos pritraukinėti reikia jau šiandien, nes pasirinkimą, kokiai pasenusiai Europos šaliai atiduoti savo mokesčius, jie turi didelį.
Pensijų reformos, pagrįstos privačiu kaupimo privačiuose pensijų fonduose, priešininkai pateikia ir tokį argumentą: esą privatus kaupimas pensijų priklausomybės nuo demografijos nesumažina, nes ir fonduose sukauptą turtą reikia parduoti ekonomiškai aktyviems žmonėms. Taigi, jei jų bus mažai, turto vertė kris ir pensijos bus mažos. Tačiau čia yra svarbi aplinkybė, kad pay-as-you-go sistemoje vienos šalies dirbantieji turi uždirbti pinigus, reikalingus dabartinėms tos šalies pensijoms išmokėti. Kaupimo atveju, ši priklausomybė yra išsidėsčiusi ilgesniame laike ir, svarbiausia, per visas pasaulio rinkas. Todėl netgi jeigu senės visa žmonija, tai nevyks visose šalyse tolygiai, todėl rizika pasiskirstys. Priešingu atveju kalbame apie totalinę pasaulinę ekonominę krizę – jei tokia atsitiktų (dėl pačių įvairiausių priežasčių) mūsų mažos šalies nei pensijų, nei algų niekas neišgelbėtų…
Šalia demografinio argumento yra kitas, nors ne toks vaizdus skaičiais, bet daug stipresnis – pačios ekonomikos struktūros kaitos argumentas. Prisiminkime, pay-as-you-go sistema buvo sukurta pačiam industrinės ekonomikos kilime. Tuomet žmonės dirbo dideliuose fabrikuose, dažnai visą gyvenimą vienoje įmonėje. Šiandien gyvenam post-industrinėje epochoje, kurioje ekonomikoje didžiausią pridėtinę vertę kuria žinios (beje, kurios gerokai mažiau priklauso nuo fizinio žmogaus amžiaus). Tai reiškia, kad kinta darbo santykiai, kinta žmonių supratimas apie gerovę, kinta jų darbinės veiklos išsidėstymas laike (pvz., nebūtinai jie nori dirbti jauni, o nedirbti pagyvenę), vis labiau irsta darbuotojo priklausomybė nuo darbdavio. Patys ekonominiai santykiai ir žmonių siekiai verčia keisti tas struktūras, kurios pokyčius varžo – pensijų, sveikatos, žemės ūkio sistemos Lietuvoje (ir ES) yra vienos iš jų. Kuo ilgiau bandysime jas išlaikyti, tuo labiau pakenksime visiems.
LLRI pateikė vieną reformos scenarijų, be abejo jų yra daugiau ir įvairių. Visus juos verta svarstyti be išankstinių nuostatų. Tačiau tai bus prasminga tik suvokus, kad pensijų reforma nėra kova tarp kartų – tai yra būdas iš šios kovos būsenos išeiti.
[1] Pastebėtina, kad situacijos negerina darbui tenkančių mokesčių mažinimas kapitalo didesnio apmokestinimo sąskaita, nes visus mokesčius bet kuriuo atveju ekonominės veiklos grandinės pabaigoje sumoka vartotojas.
