Nors ir pasigirdo daug įvairių Prezidento metinio pranešimo ir Prezidento veiklos vertinimų, tačiau, akivaizdu, kad šių metų pranešimas pasižymėjo tuo, jog jame itin daug konkrečių pasiūlymų, kuriuos Seimas turės arba priimti, arba atmesti. Po pranešimo praėjus dviems savaitėms ir nuslūgus pirminėms emocijoms, galima apžvelgti kai kuriuos pagrindinius ir labai konkrečius Prezidento pasiūlymus, kuriuos, jo nuomone, turėtų įgyvendinti Seimas ir Vyriausybė.
Be raginimų keisti visuotinį dvasinį Lietuvos klimatą ir sugražinti žmonių pasitikėjimą Valstybe, Prezidentas pažymėjo, kad reformos itin reikalingos tam, kad sumažėtų emigracija ir būtų pritrauktos investicijos. Anot Prezidento, trys svarbiausios sritys, kurios turėtų būti nedelsiant reformuotos yra sveikatos apsauga, mokslas bei studijos ir teismų sistema. Tačiau šiame komentare aptarsiu keturis kitus labai konkrečius Prezidento siūlymus, kurie galėtų įsigalioti jau nuo 2008 m. – tai subalansuotas, efektyvus ir į veiklos rezultatus orientuotas biudžetas, Gyventojų pajamų mokesčio sumažinimas iki 20 proc., „Sodros“ lubų įvedimas ir apskričių panaikinimas.
Subalansuotas, efektyvus ir į rezultatus orientuotas 2008 m. biudžetas
Prezidentas jau ne pirmus metus ragina efektyviau ir atsakingiau tvarkyti valstybės išlaidas. Nors neseniai komentuodamas faktą, kad Latvija aplenkė Lietuvą pagal pragyvenimo lygį, premjeras Gediminas Kirkilas „Žinių radijui“ sakė, kad Latvija ir Estija „galbūt turi didesnę valstybės skolą“ – deja, faktai yra priešingi. Estijoje ir Latvijoje valstybės pajamos jau seniai kasmet viršija jos išlaidas ir todėl šių valstybių skola kasmet mažėja. Nenuostabu, kad Estija turi mažiausią valstybės skolą (proporcingai ekonomikos dydžiui) Europos Sąjungoje, o Latvija yra trečia (antroje vietoje yra Liuksemburgas). Tai sąlygoja faktas, kad Rusija perėmė visas buvusios Sovietų Sąjungos skolas, kas Baltijos valstybėms sudarė galimybę 1990 m. startuoti nuo nulinio arba mažiausio Europoje skolos lygio.
Estijos skola proporcingai ekonomikai taip ir liko mažiausia Europoje, o Lietuva šiuo metu jau yra skolinga 14 milijardų litų. Šio skaičiaus fone, visos kalbos, kad anksčiau nebuvo pinigų gražinti kelių milijardų litų indėliams atrodo šiek tiek juokingos. Nekalbant apie tai, jog Lietuva įsiskolino 14 milijardų tuomet, kai gavo vienkartinę ir nepasikartosiančią pinigų įplauką – milijardines lėšas iš privatizavimo. Šiuo metu Lietuva skolinasi ir toliau, nors naudojasi kita vienkartine ir neamžina pinigų įplauka – Europos Sąjungos parama.
Lietuva jau 2006 m. beveik pasiekė subalansuotą biudžetą ir lengvai galėjo tai padaryti 2007 m. Visų kalbų apie ekonomikos perkaitimą (kylantį ir dėl iš užsienio atplūdusių skolintų pinigų) fone, tiesiog būtina pagaliau pasiekti subalansuotą biudžetą 2008 m., o ateityje galvoti ir apie perteklių bei skolos mažėjimą, kas Estijoje tapo realybe jau nuo 2001 m.
Lietuvos biudžetas turi tapti ne tik subalansuotu, bet ir gerokai efektyviau paskirstyti iš mokesčių mokėtojų surinktas lėšas ir orientuotis į rezultatus. Deja, šiuo metu biudžeto formavimas tėra inercinis procesas, visų pirma tenkinantis jau egzistuojančių valstybės institucijų ir funkcijų poreikius. Panaikinti atskirą instituciją, sumažinti joje dirbančiųjų skaičių ar atsisakyti dalies jos funkcijų yra nepaprastai sunku. Per keletą metų valstybės tarnautojų skaičius išaugo daugiau nei 10 proc., nors Lietuvos gyventojų skaičius nuo nepriklausomybės atgavimo 10 proc. sumažėjo.
Tvirtindamas 2007 m. biudžetą, Prezidentas pareiškė, kad jei teikiant 2008 m. biudžetą nebus padaryta esminė pažanga biudžeto formavimo procese, jis jį vetuos. Tikėkimės, kad toks pažadas, privers tiek Seimą, tiek Vyriausybę sukrusti ir atsakingiau pažiūrėti į tai, kaip bus paskirstyti daugiau nei 30 milijardų Litų mokesčių mokėtojų pinigų.
Gyventojų pajamų mokesčio mažinimas iki 20 proc. nuo 2008 m. ir atskirų lengvatų atsisakymas
Argumentai kodėl reikia mažinti Gyventojų pajamų mokestį, įvairių analitikų bei visuomenės veikėjų išsakyti jau buvo daug kartų. Tai ir Lietuvos konkurencingumo didinimas, padarant ją patrauklesne užsienio investuotojams ateiti ir vietiniams verslams pradėti, ir realių gyventojų pajamų padidėjimas, ir šešėlinės ekonomikos bei mokesčių slėpimo sumažėjimas.
Kas gali būti konkretesnio už pasiūlymą sumažinti gyventojų pajamų mokestį (dabar siekiantį 27 proc.) iki 20 proc. jau nuo kitų metų? Seimas turi tam visas galimybes, kadangi 2007 m. turėtų būti rekordiniai metai, kuomet atlyginimai išaugs 18 proc. (po panašaus didėjimo 2006 m.), o 2008 m. jie turėtų didėti dar 12 proc. Kada daugiau mažinti gyventojų pajamų mokestį, jei ne tuomet, kai papildomos pajamos dėl atlyginimų augimo gali kompensuoti praradimus dėl sumažinto tarifo?
2008 m., pagal Finansų ministerijos prognozes, turėtų būti paskutiniai metai kai atlyginimai augs gerokai greičiau nei šalies ekonomika. 2009-2010 m. atlyginimų augimas sulėtės iki 7 proc. kasmet. Taigi tuomet sumažinti mokestį bus gerokai sunkiau.
Itin vaizdus šioje vietoje yra Lietuvos palyginimas su „lėtapėdžiais“ estais. Kai Lietuva tik pradėjo planuoti sumažinti gyventojų pajamų mokestį iki 24 proc., Estija, kurioje šis mokestis kaip tik ir buvo 24 proc., nusprendė iki 2009 m. sumažinti jį iki 20 proc. (dabar jis 22 proc.) ir svarsto tolesnį mokesčio mažinimą.
„Sodros“ lubos
Dar praeitų metų rudenį premjeras G. Kirkilas išreiškė savo paramą „Sodros“ lubų idėjai ir pažadėjo, kad iki praeitų metų pabaigos bus apsispręsta dėl šio klausimo. Deja, tai neįvyko. Šiuo metu Seime jau yra užregistruotas „Sodros“ lubų projektas, kuris turėtų būti svarstomas šio mėnesio pabaigoje. „Sodros“ lubos egzistuoja ne tik Lenkijoje ar Vengrijoje, bet ir Latvijoje, kurią dažnai būtent dėl šios priežasties renkasi užsienio kompanijų atstovybės ir investuotojai.
„Sodros“ lubos būtų vienas iš paprasčiausių būdų, kaip su minimaliais ir trumpalaikiais „Sodros“ biudžeto praradimais smarkiai padidinti Lietuvos ekonomikos konkurencingumą. Juk „Sodros“ lubos yra svarbiausios ne toms įmonėms, kuriose tai paliestų vieną ar kelis direktorius ar prezidentus, o toms įmonėms, kurios dirba didelės pridėtinės vertės sektoriuose ir samdo itin kvalifikuotą ir paklausią darbo jėgą – tai finansų, biotechnologijų, informatikos ir kiti panašūs sektoriai. Nors įvairiose strategijose garsiai deklaruojama, kad Lietuva turėtų orientuotis į žinių visuomenę ir didele kvalifikacija bei didele pridėtine verte paremta ekonomika, tačiau praktikoje nesiimama jokių reikšmingesnių veiksmų. Norint bent jau išlaikyti minėtų sričių specialistus ir pritraukti taip šiems ekonomikos sektoriams reikalingas užsienio investicijas – „Sodros“ lubos tiesiog būtinos.
Apskričių panaikinimas
Prezidentas teisingai pastebėjo, kad apskritys dažnai tiesiog dubliuoja savivaldybių funkcijas ir silpnina Lietuvos savivaldos augimo galimybes. Priešingai nei savivaldybių vadovai, apskričių viršininkai nėra renkami, o yra skiriami centrinės valdžios – taip tik dar labiau išplėsdami jos galias. Nenuostabu, kad jungiantis įvairių partijų koalicijoms itin svarbios tampa ne vien ministrų, viceministrų, Seimo komiteto pirmininkų, bet ir apskričių viršininkų postai.
Dauguma apskričių funkcijų galėtų atlikti savivaldybės arba kitos institucijos. Pavyzdžiui apskričių paskirstomus pinigus vaikų namams, mokykloms ar ligoninių remontui – puikiausiai galėtų atlikti Socialinių reikalų, Švietimo, Sveikatos ministerijos ar kitos institucijos. Vien tarpininkavimo ir administravimo funkcijoms nebūtina kurti šimtų naujų etatų kiekvienoje apskrityje ir tam skirti per 50 mln. Lt kasmet.
Apskričių panaikinimas padėtų supaprastinti biurokratiją, sumažinti funkcijų dubliavimąsį ir sustiprinti silpną Lietuvos savivaldą.
Nors Prezidentas pateikė gerokai daugiau labai konkrečių pasiūlymų, kurių įgyvendinimą ar neįgyvendinimą bus labai lengva įvertinti, bus itin įdomu stebėti ar nors vienas iš čia aptartų keturių siūlymų Seime ir Vyriausybėje šiais metais pasistūmės į priekį. Visi šie siūlymai yra ne tik svarbūs Lietuvai, bet ir labai lengvai techniškai įgyvendinami – tam tereikia politinės valios.
