Ar gyventojų apmokestinimas Lietuvoje yra mažas?
Gyventojų pajamų arba darbo apmokestinimas Lietuvoje tikrai yra didelis, ypač palyginus su dinamiškiausiai besivystančiomis ES šalimis, kurios sukuria daugiausiai darbo vietų ir prisivilioja daugiausia emigrantų iš Lietuvos. Todėl spartesnis gyventojų pajamų mokesčio (GPM) mažinimas yra tiesiog būtinas. Lietuva, kuri ir taip stokoja užsienio investicijų ir jau stokoja darbuotojų, negali leisti sau prabangos apmokestinti darbo jėgą daugiau nei pagrindiniai jos konkurentai. Deja, GPM Lietuvoje yra didesnis nei Latvijoje ir Estijoje, o visas realusis darbo apmokestinimas, Europos Komisijos duomenimis, 2004 m. Lietuvoje siekė 37 proc. (įskaitant GPM ir socialinio draudimo mokestį) ir buvo aukštesnis nei ES vidurkis (36 proc.)!
Nors ekonominiams emigrantams svarbiausias ne gyventojų apmokestinimo dydis, bet realus „į rankas“ gaunamas atlyginimas, įdomu tai, kad lietuvių labiausiai pamėgtos šalys – Airija, Didžioji Britanija ir Ispanija, apmokestino gyventojų darbą mažiau nei Lietuva ir užėmė, atitinkamai, 3, 4 ir 5-ą vietas pagal bendrą gyventojų pajamų apmokestinimo mažumą tarp 25 ES šalių.
Lietuviai emigravo į šalis, kuriose darbo apmokestinimas yra mažiausias. Arba, tiksliau, jie ten buvo labai laukiami todėl, kad mažesnis darbo jėgos apmokestinimas ir mažesnis darbo rinkos reguliavimas sumažina darbo jėgos kaštus darbdaviui ir skatina jį plėsti verslą ir samdyti naujus darbuotojus. Dėl to mažesnį darbo apmokestinimą turinčiose šalyse yra mažesnis nedarbas, kas ir skatina „importuoti“ darbuotojus iš užsienio. Nepaisant Lietuvoje labai sparčiai mažėjančio nedarbo, Airijoje, Didžiojoje Britanijoje ir Ispanijoje jis buvo dar mažesnis (nepaisant didelės imigracijos į tas šalis).
Kažkodėl labai mažai lietuvių, palyginti su Airija, išvažiavo dirbti į 3 kartus daugiau gyventojų turinčią Švediją ar 15 kartų daugiau gyventojų turinčią Prancūziją. Gerokai daugiau lietuvių išvažiavo dirbti į Ispaniją nei į 1,5 karto labiau darbą apmokestinančią Italiją.
Nors koreliacija tarp mažesnio darbo apmokestinimo, mažesnio nedarbo ir didesnio poreikio „importuoti“ darbuotojus iš užsienio ir nėra šimtaprocentinė, tačiau akivaizdu, kad sumažinus darbuotojų apmokestinimą padidėtų jų motyvacija likti Lietuvoje, o likus daugiau darbuotojų padidėtų ir investuotojų noras plėsti veiklą, kurti naujas darbo vietas, pirkti naujus įrenginius ir didinti darbuotojų našumą. Priešingu atveju, nesumažinus gyventojų apmokestinimo gali susidaryti užburtas ratas, kai vietos ir užsienio investuotojai nenorės plėsti savo verslo, nes trūks darbuotojų, o darbuotojai nenorės likti Lietuvoje, nes dėl investicijų stygiaus jų darbo vietos liks mažai apmokamos.
Subalansuotas siūlymas, kaip sumažinti gyventojų apmokestinimą Lietuvoje
Niekas lyg ir neprieštarautų dėl GPM sumažinimo, jei kalba eitų vien apie akivaizdžią naudą gyventojams ir ekonomikos plėtrai. Kol kas neatsirado nė vienos partijos, kuri sakytų, kad GPM nereikėtų mažinti. Pagrindinis stabdis, kodėl tai dar nėra padaryta, yra baimė, kad toks GPM sumažinimas kainuos valstybės finansams virš 1 milijardo litų kasmet.
Lietuvos laisvosios rinkos institutas šį mėnesį visuomenės ir politikų dėmesiui pateikė pasiūlymą, kaip vienu metu priėmus du valstybės pajamoms priešingą efektą turinčius sprendimus būtų galima padidinti gyventojų realiąsias pajamas, sustiprinti Lietuvos ekonominį konkurencingumą ir patrauklumą investuotojams, sumažinti šešėlinio verslo mąstus, taip pat atsisakyti mokesčių sistemą iškraipančių lengvatų, naudingų tik specialioms interesų grupėms. Pasiūlymo esmė – nuo 2008 m. sumažinti gyventojų pajamų mokestį iki 20 proc. (vietoj dabar planuojamų 24 proc.), o nuo 2009 m. iki 15 proc. (vietoj svarstomų 20 proc.) ir iš dalies kompensuoti visų valdžios sektoriaus biudžetų praradimus atsisakant pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvatų, daugiausiai pelno atnešančių išskirtinėmis sąlygomis besinaudojančių produktų gamintojams ir prekybininkams, o ne vartotojams.
Radikalus ar neradikalus gyventojų apmokestinimo mažinimas?
GPM tarifo mažinimas nuo 27 iki 15 proc. iš tiesų gali pasirodyti kaip radikalus žingsnis. Tačiau, nekalbant apie tai, kad šis žingsnis būtų labai naudingas ir yra tiesiog būtinas, svarbu akcentuoti, kad jis tikrai nebūtų radikalus, kadangi didžiausia gyventojų apmokestinimo dalis (būtent taip, kaip jį skaičiuoja Europos Komisija ir dauguma ekonomistų) Lietuvoje slepiasi po socialinio draudimo įmokomis (31 proc. virš atlyginimo „ant popieriaus“ sumoka darbdavys ir 3 proc. nuo atlyginimo sumoka darbuotojas). Visai nesvarbu, kad tas mokestis kitaip vadinasi, kad jis kaupiamas atskirame fonde, kad iš jo mokamos pensijos ar kad didžiąją jo dalį neva sumoka darbdavys. Socialinio draudimo įmokų poveikis darbo jėgos kaštams ir mažesniam „į rankas“ gaunamo atlyginimo dydžiui yra toks pats kaip ir GPM. Kad nėra jokio skirtumo, kas sumoka socialinio draudimo įmoką – darbuotojas ar darbdavys, mano daugelis ekonomistų, tarp jų ir Nobelio premijos laureatas, buvęs JAV prezidento Klintono ekonomikos patarėjas ir Pasaulio banko viceprezidentas – Džozefas Stiglitzas, kurį būtų galima laikyti socialiai orientuotų pažiūrų ekonomistu.
Todėl tikrasis darbo apmokestinimas Lietuvoje vidutinę algą gaunančiam darbuotojui yra ne 27 proc., bet 43 proc. nuo visų darbdavio išlaidų darbuotojui. (Europos Komisijos suskaičiuotas 37 proc. atsižvelgia į tai, kad dalis darbuotojų dirba pagal autorines sutartis, verslo liudijimus ir t.t.).
Tai vaizdžiai iliustruoja grafikas, parodantis, kad iš darbdavio išleistų 2167 lt vidutiniam darbuotojui, valstybė pasiima 931 lt ir darbuotojui palieka 1239 lt.
Kaip padėtis pasikeistų, jei GPM būtų sumažintas iki 15 proc.? Atlyginimas “į rankas“ padidėtų 161 lt, darbuotojas gautų 1400 lt, o valstybei vis dar liktų 767 lt arba 36 proc. visos darbo jėgos kainos.
Kad kaimyninės valstybės bando didinti savo ekonominį konkurencingumą mažindamos GPM rodo ir tai, kad Latvijoje, Estijoje, Slovakijoje ar Rumunijoje jis yra mažesnis nei Lietuvoje. Net jeigu Lietuva sumažins GPM iki 24 proc. nuo 2008 m. sausio, jis išliks didesnis nei Estijoje (23 proc.). Be to, Estijos premjeras Andrus Ansipas prieš kovo 4 d. rinkimus pažadėjo rinkėjams iki 2015 m. sumažinti gyventojų pajamų ir pelno mokesčius iki 12 proc. nuo dabar galiojančių 22 proc.
Sprendimas nemažinti arba nepakankamai ir per vėlai mažinti gyventojų pajamų mokestį taip pat yra sprendimas ir pasirinkimas, kuris turėtų būti paaiškintas ir pagrįstas jį priimančių žmonių argumentų. LLRI mano, kad šiuo metu Lietuvai pats ekonomiškai naudingiausias sprendimas būtų sumažinti GPM iki 20 proc. jau 2008 m. sausį, o nuo 2009 m. sumažinti jį iki 15 proc. Bet net ir tokiu atveju Lietuvos gyventojų pajamų apmokestinimas išliktų didesnis nei Airijos ar Didžiosios Britanijos. Todėl vargu ar Lietuva turi kitą alternatyvą, jei ji nori tapti ekonomiškai klestinčia valstybe.
