Pirmojoje šio komentaro dalyje buvo aptarta greitesnio ir ryžtingesnio gyventojų pajamų mokesčio (GPM) mažinimo nauda ir pastebėta, kad pagrindinė priežastis, kodėl nedrįstama to padaryti, yra baimė prarasti reikšmingą dalį biudžeto įplaukų. Todėl šioje dalyje pateikiamas siūlymas kompensuoti dalį minėtų praradimų, atsisakant vartojimą iškraipančių ir dažnai tik siauroms interesų grupėms naudingų PVM lengvatų.
Būtų tikrai sunku atrasti žmogų, kuris atsisakytų jam skirtos mokesčių lengvatos. Kaip sakoma, jeigu duoda – tai imk. Kiekvienas racionalus Lietuvos mėsos gamintojas ar viešbučio savininkas yra suinteresuotas, kad lengvatinis 5 proc. pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifas būtų taikomas būtent jo gaminamai prekei arba teikiamai paslaugai.
Tačiau tuomet ir pieno gamintojas ar kirpėjas, pasižiūrėję į mėsininką ar viešbutininką, taip pat gali pradėti reikalauti sau lygiai tokios pat lengvatos, pateikdami labai logišką argumentą – o kuo mes blogesni? Tuomet, užuot vien rūpinęsi savo tiesiogine veikla, pienininkai ar kirpėjai gali pradėti užsiiminėti lobizmu ir daryti spaudimą politikams. O įvedus mokesčių lengvatas, jomis besinaudojantys gamintojai gali pradėti teigti, kad jas panaikinus jie tikriausiai bankrutuotų, nors puikiausiai išgyveno iki lengvatų įvedimo. Arba kad panaikinus lengvatas pabrangtų jų gaminami produktai, nors įvedus lengvatas jie ir neatpigo.
Lietuvos, kaip ir daugelio pasaulio šalių, mokesčių sistema nėra tobula. Bet kurioje demokratinėje valstybėje mokesčių sistema, jei nėra stropiai prižiūrima, turi tendenciją apaugti visokiomis lengvatomis ir išimtimis. Iš pirmo žvilgsnio mokesčių lengvatos tarsi ir nėra nieko blogo – kažkas sumoka mažiau ir tuo, be abejo, yra patenkinti, o tie, kurie negalėjo pasinaudoti ta lengvata, taip pat nesijaučia labai nuskriausti. Tai mokesčių lengvatas daro labai populiarias politiškai – nes yra aiškūs „laimėtojai“, kurie ir stumia tas lengvatas, o „pralaimėtojų“ kaip ir nėra.
Tačiau svarbu suvokti, kad jei valstybės išlaidos yra daugmaž nustatytos iš anksto ir jei kas nors sumoka mažiau mokesčių, visi likusieji turi sumokėti daugiau. Atsisakius lengvatų būtų galima surinkti tiek pat pajamų, net jei bendrasis mokesčių tarifų lygis būtų mažesnis.
Anot Finansų ministerijos, dėl mokesčių lengvatų Lietuvos nacionalinis biudžetas 2005 m. negavo 567 mln. litų. Vien dėl lengvatinių PVM tarifų 2006 m. negauta 252 mln. litų. Be to, į šiuos skaičius nebuvo įtrauktos PVM lengvatos ar kompensacijos už šildymą, dėl kurių valstybė prarado dar virš 100 mln. litų.
Prekių grupių, kurioms taikomas lengvatinis PVM tarifas, nuolat daugėja. Anot Valstybės kontrolės, 2003 m. pradžioje lengvatinis tarifas buvo taikomas penkioms prekių grupėms, o 2006 m. viduryje – jau dvylikai grupių. Pagrindinės prekės, kurioms jau seniai buvo taikomas lengvatinis tarifas, yra vaistai, keleivių vežimas ir laikraščiai. 2003 m. lengvatinis 5 proc. tarifas taip pat buvo pradėtas taikyti šaldytai mėsai, šaldytai paukštienai ir viešbučių paslaugoms, 2004 m. – žuvims, o 2006 m. – ekologiškiems maisto produktams, meno ir sporto renginiams, atlikėjų honorarams.
Daugiausiai pajamų negauta dėl PVM lengvatos šaldytai mėsai ir paukštienai (101 mln.), vaistams (70 mln.), keleivių vežimui (24 mln.) ir laikraščiams bei knygoms (24 mln.).
Įvedinėjant PVM lengvatas pagrindinis deklaruojamas tikslas buvo tiesioginė nauda vartotojui – mažesnės konkrečių produktų kainos. Tačiau, kaip nustatė Valstybės kontrolės atliktas tyrimas, PVM tarifo sumažinimas atskiroms prekių grupėms neturėjo reikšmingos įtakos tų produktų kainų sumažėjimui vartotojams. Didžiąją dalį šio papildomo pelno tiesiog susižėrė patys gamintojai ir pardavėjai.
Jeigu lengvatinis tarifas mėsai ar laikraščiams subsidijuoja vietos gamintoją, tai kalbant apie PVM kompensacijas už šildymą derėtų nepamiršti energetinės priklausomybės nuo Rusijos ir tai, jog lengvatos ir socialinės kompensacijos už šildymą tik skatina vartojimą ir mažina poreikį taupyti. Šiuo metu pagal energijos vartojimo šildymui efektyvumą Lietuva atsidūrė pačioje sąrašo apačioje, aplenkusi tik Rumuniją. Vienodo dydžio patalpos apšildymui, esant vienodai temperatūrai, Lietuvoje reikia išnaudoti du kartus daugiau energijos nei Švedijoje. Subsidijuodama neefektyvų šildymą Lietuva pirmiausia subsidijuoja Rusijos energijos gamintojus, nes skatina lietuvius suvartoti daugiau Rusijos energetinių išteklių. Jei tie patys pinigai būtų skirti būstų apšiltinimui, didžioji dalis tų pinigų liktų Lietuvoje, nes atitektų apšiltinimo paslaugomis užsiimančioms įmonėms.
Atlikusi išsamų tyrimą ir nustačiusi, kad PVM lengvatos nėra veiksminga priemonė sumažinti kainas vartotojams, Valstybės kontrolė rekomendavo išnagrinėti galimybes:
· atsisakyti taikomų lengvatinių PVM tarifų,
· nenustatyti naujų lengvatinių PVM tarifų,
· sistemiškai vertinti mokesčių lengvatų rezultatyvumą,
· kasmet apskaičiuoti ir viešai skelbti dėl lengvatų negautas biudžeto pajamas.
Lietuvos laisvosios rinkos institutas pritaria šiems siūlymams ir mano, kad tikrai nereikėtų įsivedinėti naujų lengvatų kitiems mėsos produktams, pienui, daržovėms ir vaisiams, kaip siūlo Žemės ūkio ministerija ir kai kurie Seimo nariai ir kas valstybei kainuotų dar 165 mln. litų per metus.
Jei nuo 2008 m. būtų panaikintos visos PVM lengvatos (įskaitant ir šildymo), tai valstybei atneštų apie 400 mln. litų – beveik pusę to 1 milijardo litų, kurį, anot Finansų ministerijos, biudžetas prarastų sumažinus gyventojų pajamų mokestį ne iki 24 proc. (kaip planuojama dabar), o iki 20 proc.
Taip pat labai svarbu akcentuoti, kad dėl GPM mokesčio mažinimo jokie pinigai „nebūtų prarandami“ – tiesiog dalis pinigų atsidurtų ne valstybės, o gyventojų rankose. Išaugus vartojimui dar bent 100 mln. litų sugrįžtų valstybei per PVM mokestį.
Kitą dalį pajamų praradimo dėl spartesnio GPM mažinimo būtų galima atsverti lėčiau didinant nacionalinio biudžeto išlaidas, kurias 2008 m. planuojama didinti 1,5 milijardo litų (nuo 23,5 iki 25 milijardų).
Ir, galiausiai, GPM sumažinimas, nors šiek tiek ir sumažintų valstybės pajamas trumpuoju laikotarpiu, ilgalaikėje perspektyvoje dėl spartesnio ekonomikos augimo darytų stipresnę įtaką gerokai didesnėms valstybės pajamoms už 5 ar 10-ies metų.
Todėl Lietuvai būtų naudinga sumažinti GPM ir kartu siekti didesnio mokesčių skaidrumo ir vienodumo, atsisakant išskirtinių lengvatinių sąlygų atskiriems ūkio sektoriams. Taip vienu metu būtų padidintos gyventojų pajamos, atsisakyta konkurencinių iškraipymų ir sumažinti mokesčių administravimo kaštai. Šiuo metu, kai ekonomika auga dar gana sparčiai, tai įmanoma padaryti be didelio šoko valstybės finansams.
