Finansų ministerija keičia kasos aparatų kvitų žaidimo taisykles. Iki šiol laimėti loterijoje galėjote pirkdami turgavietėse ar viešose vietose prekybai. Jau nuo kitos savaitės kvitų žaidime bus galima dalyvauti ir pateikus kvitus už prekes įsigytas parduotuvėse ir prekybos centruose. Tačiau – ne visuose. Į specialų sąrašą patekusių prekybos tinklų (Maximos, IKI, Norfos, Rimi, Lidl, Senukų) pirkimo kvitai žaidime nedalyvaus.
Ką reiškia šie pakeitimai? Gal tai, kad kvitų loterija labai pasiteisino? Išties, valdžia džiaugiasi papildomais milijonais, plaukiančiais į biudžetą iš tų sektorių, kurie dalyvavo kvitų loterijoje. Tačiau ar tai tik kvitų loterijos nuopelnas? Juk augant ekonomikai, milijonai į biudžetą plaukia ir iš daugumos kitų sektorių, kurie jokioje loterijoje nedalyvavo. Tiesioginę kvitų loterijos naudą pamatuoti labai sunku – vertinama, kad dėl gyventojų skundų apie neišduotus pirkimo kvitus atlikta virš 300 papildomų mokestinių patikrinimų ir įmonėms priskaičiuota apie 311 tūkst. eurų mokesčių. O tai – mažytis lašelis biudžeto pajamų jūroje. Palyginkime – to paties pridėtinės vertės mokesčio pernai į biudžetą surinkta apie 3,5 mlrd. eurų.
Kovoti su šešėliu, žinoma, būtina. Tačiau šiai kovai reikia pasirinkti tinkamus ginklus. Panašu, kad kvitų loterija tampa atšipusiu kardu, kuriuo mojuojama prieš šešėlį. Štai nuo loterijos pradžios dalyvių skaičius sumažėjo beveik perpus. Tad galbūt ir siūlomi pakeitimai plečiant vietų, kuriose pirkdamas gyventojas gali laimėti loterijoje – bandymas įpūsti ugnies į silpniau rusenantį laužą?
Kitas dalykas – pasirinktos priemonės kovoje su „šešėliu“ neturėtų kurti kitų, nelauktų ir neigiamų pasekmių. Tačiau naujausi siūlymai gali būti žalingi konkurencijai. Jei apsiperkant viename prekybos centre galėsite dar ir pirkimo kvitų loterijoje sudalyvauti, gal tai bus paskata nesirinkti konkuruojančio prekybos centro prekių? Štai sprendžiate ar pirkti gėlių vazoną „Depo“, „Ikea“, „Moki-veži“ ar „Senukų“ prekybos centre. Jei esate azartiškas, galbūt paskutiniojo nesirinksite, nes jame įsigytų pirkinių kvitai loterijoje nedalyvaus, o apsipirkti eisite į tą parduotuvę, kurią valdžia išrinko tinkama dalyvauti loterijoje dengiamoje visų mokesčių mokėtojų pinigais.
Valdžios logiką suprasti galima – didieji prekybos tinklai tikrai nėra „šešėlio židinys“. Iš pradžių organizuojant šią loteriją taikytasi į turgaus prekeivius ir smulkiuosius paslaugų teikėjus. Dabar taikinyje – ir prekybininkai. Tačiau kodėl pasirinkti vieni, o ne kiti – neaišku. Keista būtų galvoti, kad dviejų vienodo dydžio prekybos centrų, iš kurių vienas priklauso didesniam tinklui, esančių „per kelią vienas nuo kito“ „šešėlio rizika“ gali taip ryškiai skirtis. Tikras pavyzdys – skandinavų įkurtas ir Lietuvoje 10 parduotuvių valdantis prekybos tinklas į sąrašą nepatenka. Viena vertus, jo vadovus turėtų džiuginti, kad klientai apsipirkdami tinklo parduotuvėse galės dalyvauti valdžios organizuojamoje loterijoje. Kita vertus, ar tai reiškia, kad Lietuvos valdžia jį mato kaip rizikingą „šešėlio“ požiūriu? Ar taip jį vertinti turėtų ir klientai?
Jei kvitų loterija tampa ne tik kovos su „šešėliu“ priemone, bet ir parama smulkiajam verslui, tą irgi reikia aiškiai įvardinti. Tada būtų galima vertinti, ar tai – geriausia priemonė ir labiausiai smulkiajam verslui reikalingi pokyčiai.
Nesinorėtų, kad pirkimo kvitų loterija, kuri tikrai yra ne pati blogiausia priemonė kovos su šešėliu „ginklų“ arsenale susilauktų „vaučerių“ likimo. Iš pastarųjų juokiasi ir jų idėjos kratosi ne tik didelė dalis gyventojų, pačių prekeivių, bet ir valdžios atstovai. O svarbiausia, kad kvitais, kuponais ir talonais apžavėta valdžia nepamirštų, kad su visomis šiomis priemonėmis atkeliauja ir sąskaita už šių, gal ir šauniai skambančių, bet abejotiną poveikį turinčių priemonių organizavimą. Ją, deja, turi apmokėti visi mokesčių mokėtojai.
