Nuo 2009 – ųjų metų asmenys, gaunantys pajamų pagal autorines sutartis, buvo „įsodrinti“. Nuo jų gaunamų pajamų buvo nustatyta nauja prievolė sumokėti „Sodros“ ir sveikatos draudimo įmokas. Pagal pereinamojo laikotarpio nuostatas, įmokos nuo autorinių atlyginimų yra mažesnės, nei asmenų, dirbančių pagal darbo sutartis: pernai atsirado prievolė mokėti 9 proc. sveikatos draudimo įmokas, pernai reikėjo mokėti 8 proc. socialinio draudimo įmoką, šįmet – jau 16 proc.
Nuo šių metų „Sodros“ įmokų bazė, kai autorius susijęs su draudėju darbo santykiais, yra 50 proc. apmokestinamųjų pajamų bazės, tačiau bendras tarifas yra 38,7 proc. Beje, ši valstybinio socialinio draudimo įstatymo redakcija galiojo … tik 0 sekundžių! Staiga patikslintoje įstatymo formuluotėje taip apmokestinamas gali būti tik tas autorius, kuris neturi apskritai jokių darbo santykių, ne tik su ta įmone, su kuria turi ir autorinių santykių. Žodžiu, jei autorius dirba sargu ir pardavinėja paveikslus – jam „Sodra“ liepia taikyti pirmąją, didesnę, naštą.
„Įsodrinti“ autorius buvo sena valdžios svajonė. Tiesiog trukdė miegoti žinojimas, kad autoriai valstybei sumoka mažesnius mokesčius nei darbuotojai. Tai, kad autorių darbo prigimtis skiriasi nuo pagal darbo sutartis dirbančių asmenų, valdžiai nerūpėjo. O skirtumai yra esminiai. Autorių pajamos yra nereguliarios, už atliktą autorinį darbą, pavyzdžiui, parašytą knygą, vieną mėnesį autorius gaus 10 000 litų, o vėliau visus metus rašys kitą knygą, negaudamas jokių pajamų.
Autorius itin dažnai neturi darbdavio, jo garantijų, jokių išeitinių ar darbo įrankių. Autorius įdarbina save, jis yra savo darbdavys. Galima sakyti, jis yra mažas verslininkas, o jo pajamos yra tarsi verslininko pajamos – dividendai, kuriems „Sodros“ įmokos netaikomos, o ir per klaidą uždėtos sveikatos draudimo įmokos jau yra panaikintos. Kaip jau minėta, tie autoriai, kurie šalia autorinio darbo turi darbdavį, apmokestinami sunkesne našta nei tie, kurie neturi.
Matyt galvodami, kad „Sodra“ ir Privalomojo sveikatos draudimo fondas yra filantropiškos močiutės, „įsisodrinti“ pageidavo ir kai kurie autoriai ar jų atstovai. Jie norėjo socialinių garantijų, galvodami, kad šios nieko nekainuoja. Kažkodėl nenorėjo savanoriškai šiomis garantijomis apsirūpinti, nors tokia galimybė – savanoriškai mokėti įmokas „Sodrai“ ir Sveikatos draudimui, visą laiką buvo.
Gal kai kas galvojo, kad mokesčių naštą prisiims už autorinį darbą mokanti įmonė – kaip darbo santykiuose. Taip nutikti, žinoma, negalėjo, nebent išimtinais atvejais. Šiandien, spėju, tarp autorių tokio valstybinio socialinio parūpinimo fanų nebeliko, nes savo kailiu pajuto „Sodros“ ir sveikatos draudimo įmokų kainą ir išmokų efemeriškumą. Tačiau apkraunant autorius naujais mokesčiais, šie norintys „įsisodrinti“ labai pasitarnavo juos „įsodrinti“ norinčiai valdžiai.
Kodėl valdžia taip „rūpinasi“ autoriais? Tikrai ne dėl to, kad norėtų juos kažkuo aprūpinti, o todėl, kad nori iš jų susirinkti papildomą litą „Sodrai“ gelbėti. Autorius „įsodrino“ dėl Sodros, o ne dėl autorių. Mat senatvės pensijai dalis autorių jau nebespės „užsidirbti“, ar dėl trūkinėjančio stažo pensija bus mažesnė, nei dirbantiesiems. Motinomis ir tėvais tapę autoriai, jei tęs savo autorinę veiklą (dainuoti ir tapyti juk galima, kai kūdikis miega), gaus mažesnę motinystės (tėvystės) pašalpą nei dirbusieji. Ligos atveju, kaip bus paaiškinta vėliau, autoriams bus sumokėta mažai ligos pašalpos, gali visai nereikėti apmokėti jų gydymo. Kitaip tariant, labai gera auditorija – atiduoda, o nieko negaus.
Gelbėjant skęstančią „Sodrą“ ir už šiaudo reikia griebtis. Autoriai 2007-aisiais piko metais iš viso uždirbo apie 600 mln. Lt per metus (lyginant su apie 40 mlrd. Lt darbo pajamų), tad socialiniai biudžetai taikant maksimalius tarifus galėjo surinkti apie 200 mln. Lt, atitinkamai sumažindami autorių grynąsias pajamas. Milijardus skaičiuojantiems biudžetams, tai – tiesiog šiaudinės sumos. Apmokestindama autorius, „Sodra“ ketino surinkti 0,2 proc. įplaukų. Autoriai gi netenka ketvirtadalio savo pajamų, bet valdžia miega geriau. Į svirduliuojančią socialinio draudimo sistemą jau suvaryti beveik visi. Neabejoju, kad kai autoriai atsitokės, jie pareikalaus adekvačių išmokų iš „Sodros“, tačiau tai bus ne šiandien, o kita kadencija – tai tarsi kitas mileniumas. Gyventi valdžiai reikia čia ir dabar.
Taigi, kaip gyvena, o tiksliau pasakius, serga ir pažadėtojo rojaus yra „slaugomas“, autorius? Kaip minėta, autoriaus pajamos labai dažnai yra nereguliarios. Pavyzdžiui, televizijos sezonas trunka 9 mėnesius, tuo metu autorius gauna pajamų ir moka mokesčius. Nekaip jaučiasi, betgi TV sezonas, negali eteryje pranešti, atsiprašau, skauda skrandį, gydausi. Tarkime, mano pateiktame pavyzdyje pasirūpinti sveikata žurnalistai atideda „ne sezonui“. Tarkime, nori išsitirti skrandį ir paaiškėja, kad reikia gydytis ligoninėje. Labai bloga žinia, bet autorius dar nežino, kad jei mėnesį nemokėjo įmokų sveikatos draudimui – už gydymą jis turės sumokėti pats.
Kaip, negi du kartus, paklausite? Ne, tris kartus! Vieną – jau mokėjo sveikatos draudimui, kitą – už gydymą, o trečią – gi visi žino neoficialius gydymo „įkainius“. Kad autorius gautų nenutrūkstamą iš sveikatos draudimo apmokamą gydymą, pajamų negavimo mėnesiais jis turi … savanoriškai mokėti po 72 litus per mėnesį. Mažai? O čia jau kaip kam. Tik principas visai kreivas. Jei darbuotojas gauna algą reguliariai, po 2000 per mėnesį, ir sumoka tiek pat mokesčių per metus, kiek ir autorius, kuris vieną mėnesį gavo 24 000 litų, o likusius metus negavo nieko, tai pastarasis turi sumokėti papildomus 792 litus. Faktas, kad autoriai apmokestinami sunkiau, nei darbuotojai. Kodėl? Nežinau, gal iš keršto, kad dvidešimt metų „nedalyvavo solidarume”. Kad savimi rūpinosi ir kitiems našta netapo, valdžiai neatrodo didelis nuopelnas.
Sergančiajam dar priklausytų ligos pašalpa. Kai ją gauna autorius, turėtų būti pasiruošęs nustebti jos mažumu arba … nuliu. Ir ne vien todėl, kad moka mažesnes įmokas. Mat vėlgi problema yra autoriaus pajamų nereguliarumas. Jei pajamos pastarąjį ketvirtį mažėjo, atitinkamai mažesnė ir ligos pašalpa. O jei pajamų gavai tik sausį, o sergi liepą, tai jokios ligos pašalpos „Sodra“ nemokės. Susigaudyti, kaip mokėti ir kiek gausi – įstatymų brūzgynas.
Kaip įvardinti šį procesą, kurį stebime apmokestinant autorius ir kitus individualia veikla užsiimančiais asmenimis? Lietuvoje nereikalingi savarankiški žmonės! Reikia, kad visi būtų samdomi ir darbdavio globojami. Valdžiai netinka neribota atsakomybė, kur negali būti tyčinių bankrotų ir „feniksų“. Valdžiai norisi visus suvaryti į UAB-us, o po to pagalvosim, ką tame gardelyje nuveikti. Galima bus ir nacionalizuoti – jau pasipraktikuota. Bet viso šio proceso įslaptinimui būtinai reikia kalbėti apie verslumo skatinimą. Žodžių ir darbų išsiskyrimas kai ką primena. Sovietmetį primena. Tik štai mažėja tų, kurie išdrįstų daiktus pavadinti savais vardais.
