Paprastumo dėlei, pavadinkime tai „pagrindinio poreikio Palangos pliaže patenkinimo” – 5P – problema. Štai jau treti metai, kaip Palangos poilsiautojai moka „pagalvės” mokestį, tad galima būtų tikėtis, kad papildomos lėšos jau leido susidoroti su 5P problema. Tačiau apsilankymas Palangoje atskleidė, kad pagrindinio poreikio Palangos pliaže patenkinimo (5P) problema tebėra aktuali daugumai poilsiautojų.
Kaip spręsti 5P problemą?
Ką daryti, atsiradus 5P problemai? Eiti į jūrą su visais? Tiesą sakant, nesinori eiti į jūrą net ir kilus norui paplaukioti, nes kartu esančiai kompanijai atrodys, kad į bangas veja 5P problema.
Atrodytų, kad spręsti 5P problemą padės šalia kelių kavinių esančios bio-įstaigėlės. Tačiau ant vienų kabo skelbimas, kad „Bilietas į tualetą” kainuoja 3 litus, ant kitų – kad apsilankymas kavinės svečiams – 2 litai, o kitiems – 10 (!!). Akivaizdu, kad 10 litų skamba labiau kaip bauda, o ne kaina. Tai ženklas, kad kažkas šioje srityje ne taip.
Neįperkančius tokių kainų, kavinės nukreipia į viešas trobeles Naglio ir Meilės alėjose. Galbūt už šių trobelių ir vyksta kas nors susijusio su meile, tačiau jų viduje nerasi meilės apraiškų nei darbui, nei žmonijai. Tiesa, gal ir yra išimčių, tačiau bendras vaizdas – liūdnas. Lankytojų jose – itin mažai, ypač turint omeny poilsiautojų pliaže skaičių. Jei per beveik 25 Nepriklausomybės metus mūsų žmonių mentalitetas ir gyvenimo sąlygos atsiplėšė nuo sovietinio lygio, tai pajūryje žmones bandoma prievarta į jį grąžinti. Sprendžiant iš poilsiautojų elgesio, 5P problemos sprendimą jūroje jie vertina esant aukštesnės kultūros, negu Meilės alėjos trobeles.
Kas trobelių šeimininkas?
Jeigu trobelės būtų privačios, jas jau seniai būtų uždariusi už higieną atsakinga inspekcija. Ir ne šiaip sau uždariusi, bet lydint skambioms antraštėms apie „savininkų neatsakingumą” teikiant anti-sanitarinio lygio paslaugas pajūrio poilsiautojams. Aukštus standartus „privatininkams” nurodo ir Palangos miesto taisyklė, kad renginių organizatoriai privalo užtikrinti, jog renginių metu būtų ne mažiau kaip 5 trobelės 500 žmonių. O juk į mokamus renginius susirenka mažiau žmonių, nei į nemokamą pliažą.
Pabandykime rasti trobelių šeimininką. Trobeles prižiūri įmonė „Palangos komunalinis ūkis”. Džiugu, kad nepaisant puikaus oro ir atostogų sezono, atsiliepiama telefonu – 8 460 49008. Už trobeles atsakingos prisistačiusios darbuotojos paklausiau, ar prašo iš savivaldybės, kad dalis „pagalvės” mokesčio pajamų būtų skirta trobelių priežiūrai.
Deja, pasitvirtina tai, kad kai nuosavybė – vieša, nėra to tikrojo šeimininko, kuris būtų realiai atsakingas už nuosavybę ir jos būklę. Nors privati nuosavybė dažnai keiksnojama, būtent ji sukuria tą atsakomybę, kokios tikisi teikiamos paslaugos vartotojai.
Specialus mokestis yra, bet trobelių jis nepasiekia
„Pagalvės” mokestį moka visi Palangos poilsiautojai, jo dydis – 1 litas už 1 žmogų 1 nakčiai, tad 9 dienas poilsiaujanti 4 asmenų šeima į Palangos biudžetą sumoka 36 litus. Žinoma, tai yra lašas jūroje lyginant su visais mokesčiais, kuriuos sumokėjo ši šeima. Kaip rodo mokesčių skaičiuoklė „Moku mokesčius”, jeigu šeimą maitina tėtis ir mama, kurie uždirba po 1 800 litų „į rankas”, per metus ši šeima sumoka apie 40 000 litų mokesčių.
Nors Palangos „pagalvės” mokestis atrodo nedidelis, šiemet iš jo ketinama surinkti apie 1 milijoną litų, 2012 m. surinkta 580 tūkst., 2013 – 743 tūkst. Šios lėšos skiriamos kultūros renginiams ne sezono metu, taip pat vaikų žaidimo aikštelėms. 110 tūkst. skirta persirengimo kabinoms, kas yra pagirtina.
Vis dėlto keista, kad užuot sudarius geresnes sąlygas sezono metu atvykstantiems poilsiautojams, didžioji dalis lėšų nukeliauja kitur. Juk atnaujinti reikėtų ne tik trobeles – pliaže trūksta ir dušų. Rinkliavos už naudojimąsi vieša infrastruktūra (būtent taip vadinasi „pagalvės” mokestis) įvedimas buvo motyvuojamas tuo, kad į miestą atvyksta svečiai, naudojasi vieša infrastruktūra, tad turi už ją susimokėti. Kodėl tuomet šios pajamos nėra skiriamos opiausiai viešosios infrastruktūros problemai spręsti? Tai neramina, nes tokį mokestį siūloma įvesti visuose Lietuvos miestuose (dabar teisę jį rinkti turi tik kurortiniai miestai), tad ši situacija gali kartotis ir kitur.
Pinigų yra, bet jie neskirstomi pagal prioritetus
Nebūkime naivūs ir nemanykime, kad trobelių būklė apgailėtina todėl, kad savivaldybei labai trūksta pinigų. Šiemet Palanga skiria 1,8 milijonus litų savivaldybės administracijos ir seniūnijos patalpų rekonstrukcijai, 905 tūkst. – Birutės parko tvarkymui ir materialinei bazei, 380 tūkst. – socialiniam būstui, 77 tūkst. – bendradarbiavimo vizitams ir dalyvavimui įvairių organizacijų veikloje, 53 tūkst. – kompiuterizuotų darbo vietų atnaujinimui, 40 tūkst. – reprezentacijai skirtiems suvenyrams, 26 tūkst. – mokymams. O popieriui trobelėms – 5 tūkst. per mėnesį. Šių metų Palangos miesto biudžeto išlaidos sudarys 66 milijonus litų.
Tai yra pavyzdys, kai viešas subjektas, šiuo atveju – savivaldybė, atlieka daug funkcijų, o lėšos skirstomos ne pagal prioritetą. Jeigu miesto svečiai moka „pagalvės” mokestį, tai jo lėšos ir turėtų būti skirtos pagrindiniam jų poreikiui turėti higienišką infrastruktūrą pliaže (trobeles, dušus). Šiuo atveju nesinori kritikuoti tik Palangos, nes lėšų panaudojimą ne pagal prioritetus galima rasti ir valstybės biudžete, ir kituose miestuose. Tad visame viešajame sektoriuje būtina peržiūrėti funkcijas, atsisakant tų, kurios nereikalingos. Tai leistų tikslingai naudoti lėšas prioritetams, užuot finansavus viską po truputį.
Socialistinė suirutė galvose
Taigi, galimų lėšų trobelėms netrūksta. Kaip „Šuns širdyje” rašė Michailas Bulgakovas, „suirutė ne klozetuose, o galvose”. Viešų trobelių suirutė yra pasekmė to socialistinio mąstymo, kad trobelės gali veikti be šeimininko. Joms trūksta žmogaus, kuriam jos rūpėtų, kuris mielai iškabintų savo nuotrauką ir telefono numerį kiekvienoje trobelėje, kuris neatsiribotų nuo svečių atsiliepimų.
O juk Lietuvoje tikriausiai yra žmonių, kurie nebijotų būti atsakingu šeimininku, kurie sutiktų sutvarkyti trobeles, kuriomis leistų naudotis už simbolinius 50 centų. Kuriems rūpėtų, kad mūsų poilsiautojai nebebūtų žeminami. Žmonių, nuoširdžiai norinčių panaikinti tą gėdą, kurią mato iš Suomijos ar Vokietijos atvykę svečiai, manantys, kad tokiomis sąlygomis mes gyvename ir grįžę namo į Vilnių, Kauną, Uteną ar Biržus.
Pabaigai pasvarstykime, kas būtų, jeigu visos Palangos kavinės ir restoranai priklausytų miesto savivaldybei. Tuomet pagrindinis poreikis Palangoje būtų ne tas, kurį nagrinėjome, o kitas – kur pavalgyti. O taip ir buvo sovietmečiu. Tad jei iškraustėme socialistinę suirutę iš Basanavičiaus gatvės, dezinfekuokime ją ir Meilės alėjoje.
