Kai mokesčių reformos darbo grupė pristatė savo siūlymus, viena labiausiai nustebinusių politikų reakcijų buvo pasipriešinimas siūlymui apjungti darbdavio ir darbuotojo mokamas “Sodros” įmokas. Įtakos mokesčių pajamoms tai neturėtų, tad kodėl politikai neigiamai nusistatę šio siūlymo atžvilgiu?
Viename
interviu finansų ministras R. Šadžius teigė, kad „Siūlymas prijungti darbdavio mokamų socialinio draudimo įmokų dalį prie atlyginimo yra visiškai nerealus veiksmas. Jį mechaniškai tarsi galima padaryti, bet tai sujauktų žmonių supratimą, kaip veikia socialinė sistema”.
Deja, žmonių supratimą apie socialinės sistemos veikimą jaukia būtent fiktyvus “Sodros” įmokos atskyrimas į darbdavio ir darbuotojo dalis. Ir darbuotojo, ir darbdavio mokamos „Sodros“ įmokos yra darbuotojo atlyginimo dalis. Dar 1949 m. žymus ekonomistas Ludwig von Mises
rašė, kad „Nesvarbu, kokios valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatos, galiausiai šis apmokestinimas tenka darbuotojui, ne darbdaviui“.
Taigi, ekonominiu požiūriu darbdavio ir darbuotojo „Sodros” įmokų apjungimas būtų logiškas veiksmas, nes būtent darbuotojas yra tikrasis šių įmokų mokėtojas. Tačiau politiniu požiūriu naudinga palaikyti iliuziją, kad „Sodros” darbdavio dalis – ne žmogaus atlyginimas, nes tuomet pasimatytų tikroji socialinio draudimo kaina. Pavyzdžiui, užuot piktinęsi 1000 litų sudarančia minimaliąja mėnesine alga, žmonės pradėtų klausti, kodėl jie net 340 litų kas mėnesį moka “Sodrai”? Ar tai pakeliama ir adekvati suma? Tuomet žmonės pamatytų, kad nors realybėje jie uždirba 1311 litų, sumokėjus mokesčius jiems lieka tik 825 litai ir kad mokesčiai siekia 37 proc. jų atlyginimo. Taigi “Sodros” įmokos apjungimui priešinamasi ne iš rūpesčio žmonių supratimu, o kaip tik siekiant išvengti akistatos su nepatogia tiesa apie mokesčių dydį.
Finansų ministras pateikia dar vieną argumentą, kodėl “Sodros” įmoka turėtų būti mokama ir darbdavio, ir darbuotojo: “Man rimčiausias argumentas, kodėl turi būti padalytos įmokos tarp darbuotojo ir darbdavio, yra tai, kad taip susiklostė nuo senų laikų, kai dar XIX a. tokią sistemą išrado ir įgyvendino Vokietijoje kancleris Otto von Bismarckas”.
Bismarck’o sistemoje socialinio draudimo įmokos neviršijo 6 proc. atlyginimo, o pensinis amžius siekė net 70 metų. Jeigu istorinė tradicija yra pakankama priežastis neapjungti “Sodros” įmokos, finansų ministras ką tik pateikė stiprų argumentą už “Sodros” įmokos mažinimą nuo 34 iki 6 proc.
