Dar net nepradėjusi veikti naujoji Vyriausybė susilaukė kritikos, kad programoje vardija mažai konkrečių darbų. Kalbėdamas apie galimus mokesčių pokyčius premjeras yra pažadėjęs sukurti mokesčių reformą pasiūlysiančią darbo grupę. Šiuo atveju reikėtų pagirti naująją valdžią už tai, kad savo kadenciją pradeda ne strimgalviais įgyvendindama mokesčių pakeitimus ir skubotai išpildydama visus rinkimų pažadus, bet pažadėdama analizuoti galimą jų poveikį.
Paradoksalu, kad Vyriausybės programos aptakumas mokesčių mokėtojams gali tapti gera žinia. Kaip spėjo pastebėti Seimo opozicija, programoje nėra punkto įvesti progresinius mokesčius – tai suformuluota daug švelniau, užsibrėžiant, kad mokesčių pertvarkos esmė bus „didesnis pajamų ir turto apmokestinimo progresyvumas”.
Žinoma, progresinis gyventojų pajamų mokesčio (GPM) tarifas ir progresyvumas nėra tapatu – šiandien gyventojų pajamos apmokestinamos progresyviai dėl neapmokestinamojo pajamų dydžio (NPD) taikymo, nors formalaus progresinio GPM tarifo neturime. Todėl nebūtina įvesti progresinio tarifo, kad išaugtų progresyvumas – tam užtektų padidinti NPD.
Vyriausybė suteikia vilties
Pažadas nagrinėti progresinių mokesčių idėją ir tik tada svarstyti jos pagrįstumą suteikia vilties. Analizė, ko gero, prasidės nuo šio siūlymo prielaidų pagrįstumo įvertinimo. Sakoma, kad mažas pajamas uždirbantys darbuotojai tempia didžiąją dalį biudžeto formavimo naštos, o uždirbantieji dideles pajamas sumoka mažai mokesčių. O kaip yra iš tikrųjų?
„Sodros” duomenimis, 2012 metų pirmą ketvirtį Lietuvoje buvo 1,1 mln. gyventojų, uždirbančių su darbo santykiais susijusių pajamų. Iš jų mažiausias pajamas – iki 1000 litų per mėnesį – uždirbantys gyventojai sudarė 34 proc. dirbančių asmenų. Jų sumokama GPM suma sudarė tik 7 proc. visų pajamų, gaunamų į biudžetą iš GPM! Kita gyventojų grupė, uždirbanti tarp 1000 ir 3000 litų, sudarė 50 proc. dirbančių asmenų ir sumokėjo 48 proc. viso GPM. Žmonių, kurių pajamos per mėnesį viršijo 3000 litų, buvo vos 16 proc. (t. y. šeštadalis), o į nacionalinį biudžetą jie sumokėjo net 45 proc. (t. y. beveik pusę) visų GPM pajamų.
Mokesčių našta jau paskirstyta
Akivaizdu, kad progresinių mokesčių pagrįstumą grindžiančios prielaidos, neva visą GPM naštą tempia mažiausiai uždirbantys, o pasiturintys gyventojai prisideda tik nežymiai, yra klaidingos. Kadangi GPM mokamas ne tik nuo darbo pajamų, bet ir nuo dividendų, realus pasiturinčiųjų indėlis yra dar didesnis. Taigi jau dabar daugiausia uždirbančių gyventojų indėlis į biudžetą yra didelis ir reikšmingas.
Seimo biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas siunčia teigiamus signalus mokesčių mokėtojams sakydamas, kad mokesčiai turi būti tokie, kokius žmonės mokėtų, o ne slėptų. Teigdamas, jog praeityje mokesčių mažinimas pasiteisino, jis cituoja duomenis, kad mažinant pelno mokestį Lietuvoje surenkamos pajamos išaugo keliagubai. Taip yra todėl, kad sumažinus mokesčius suaktyvėja ekonominė veikla, be to, atsiranda paskatos veikti legaliai, o ne šešėlyje.
Istoriniai „Sodros” duomenys taip pat parodo, kad mažinant GPM tarifą daugiausia uždirbančių gyventojų dalis didėjo, o jų sumokami mokesčiai kilo. 2006 metų pirmą ketvirtį, kai buvo taikomas 33 proc. tarifas, vos 6 proc. dirbančių žmonių uždirbo daugiau nei 3000 litų, jų sumokamas pajamų mokestis sudarė 31 proc. GPM pajamų. Tuo tarpu 2008 m. pirmą ketvirtį, kai pradėtas taikyti daug žemesnis – 24 proc. – tarifas, per 3000 litų uždirbo jau 16 proc. dirbančių asmenų ir jų sumokamas GPM sudarė jau net 45 proc. visų GPM pajamų.
Žinoma, galima sakyti, kad tuo metu ekonomika sparčiai augo, bet juk augimas buvo lemtas ir sumažintų mokesčių.
Svarbu ne tik tai, kad mokesčių mažinimas padidino mokesčių pajamas – svarbu ir atvirkštinė situacija, kai mokesčių didinimas gali lemti mokesčių pajamų mažėjimą. Būtent taip gali atsitikti įvedus progresinį GPM tarifą, kadangi didesni mokesčiai padidintų algų vokeliuose apimtis, daugiausia uždirbančius gyventojus paskatintų persikelti į proporcinį GPM tarifą taikančias šalis, o mūsų kraštą padarytų mažiau patrauklų investuotojams.
Prišaukia išėjimą
Užsienio šalių patirtis patvirtina, kad mokesčių didinimas skatina turtingiausius gyventojus išsikelti ir išvengti keliamų mokesčių. Šiuo metu Prancūzijoje besiruošiant didinti maksimalų tarifą nuo 45 iki konfiskacinio 75 proc. lygio, prasidėjo išėjimas: registruojančių savo gyvenamąją vietą svetur skaičius šiemet išaugo 4-5 kartus.
Prancūzijos socialistams turėtų nerimą kelti tai, kad išsikelia ne tik turtingiausi žmonės (kaip turtingiausias prancūzas Bernard’as Arnault arba žymus aktorius Gerard’as Depardieu), bet ir daug jaunų verslininkų, kurie dar tik norėtų praturtėti ir neketina didžiosios dalies sukurto turto atiduoti mokesčiams. Tad iš šalies išvyksta ne tik turtingi senukai – išvyksta sėkmės išalkęs išsilavinęs jaunimas, pasiruošęs kurti gerovę ir įdarbinti žmones svetur. Kas tuomet mokės mokesčius?
Kitas pavyzdys – 2010 metais Jungtinėje Karalystėje padidinus didžiausią GPM tarifą nuo 40 iki 50 proc., daugiau nei milijoną svarų sterlingų uždirbančių gyventojų oficialus skaičius vos per metus sumažėjo beveik dviem trečdaliais – nuo 16 000 iki 6000 žmonių, o jų sumokėtų mokesčių suma krito perpus. Didžiojoje Britanijoje veikiančio Mokesčių mokėtojų aljanso įkūrėjas Matthew Elliott komentuoja, kad „žmonių, teigusių, jog pakeltas GPM tarifas atneš tik nežymias papildomas pajamas, prognozės pasitvirtino. Tiesą sakant, užteko vienam apribotos rizikos fondui išsikelti į Šveicariją ir pradėti mokėti mokesčius ten, kad būtų nušluotos visos papildomos pakelto mokesčio pajamos. O išsikėlusiųjų buvo ir daugiau.”
Ši įtakinga britų mokesčių mokėtojų teises ginanti organizacija ragina atsisakyti neteisingo ir ekonomikos augimą stabdančio progresinio mokesčio bei apmokestinti gyventojų pajamas vieningu tarifu.
Lietuvoje turime unikalią situaciją, kai dešinieji politikai kėlė mokesčius, o kairieji rodydavo stebėtiną supratingumą, kad mokesčių mažinimas naudingas žmonėms, o kartu ir biudžetui. Galima tik tikėtis, kad jau greitai darbotvarkėje atsiras „laikinai” padidinto PVM tarifo mažinimas.
