Interviu publikuotas „Mokesčių žiniose”: http://www.mzinios.lt/lt/2013-11-06/straipsniai/poziuris/reikia_skubiai_sumazinti_pvm.html
Reikia skubiai sumažinti dėl krizės laikinai, kaip buvo teigiama, padidintą PVM, teigia Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyr. ekspertė Kaetana Leontjeva. Apie mokestinę aplinką, stringančią pensijų reformą, atsiskaitymų grynaisiais ribojimą su eksperte kalbėjosi „Mokesčių žinios“.
Kaip Lietuva atrodo ES mokesčių kontekste – ar ne per daug mes apmokestinę darbą, ar, tarkime, dideli muitai neužkelia importuojamų prekių kainų?
Nors Lietuva dažnai vadinama mažų mokesčių šalimi, iš tiesų esame žemo mokesčių surinkimo šalis. O dalies mokesčių nesurenkame būtent dėl to, kad mokesčių tarifai yra per aukšti. Darbo jėgos apmokestinimas Lietuvoje lenkia ES vidurkį. Eurostat‘o duomenimis, nuo du trečdalius vidutinio atlyginimo uždirbančio žmogaus pajamų tenka sumokėti 38,9 proc. mokesčių, tuo tarpu ES vidurkis sudaro 36,7 proc. Lietuva blogąja prasme lenkia tokias šalis kaip Airija, kur 2/3 VDU uždirbančio žmogaus darbo pajamų apmokestinimas sudaro 20,1 proc. Jungtinę Karalystę (28,2 proc.) ar Lenkiją (34,6 proc.). Didelis darbo apmokestinimas mažina žmonių pajamas, sukelia nedarbą, stabdo šlies produktyvumo augimą bei sukelia darbo rinkos šešėlį. Šiemet atliktos apklausos duomenimis, 22 proc. gyventojų nurodė turintys nelegalių darbo pajamų – tai yra ir „vokeliai“, ir nelegalus darbas.
Kalbant apie mokesčius vartojimui, net 11 ES šalių taiko žemesnį standartinį PVM tarifą, negu Lietuva. Pvz., Estija, Austrija ir Bulgarija taiko 20 proc. PVM tarifą. Keliant šį mokestį Lietuvoje buvo žadėta, kad padidintas tarifas galios laikinai, krizės metu. Matome, kad krizė jau pasitraukė, nacionalinio biudžeto pajamos be ES lėšų 2014 m. augs milijardu litų ir tai jau leidžia mažinti mokesčius, tačiau valdžia renkasi ne tesėti pažadą ir mažinti mokesčius, bet eilinį kartą didinti išlaidas, kurios augs 1,2 mlrd. litų.
Kas, jūsų manymu: lobizmas, politinės valios stoka, ar kitos priežastys lemia, jog Lietuva neturi visuotinio nekilnojamojo turto mokesčio? Juk šia prasme esame, regis, Rytuose… ir apleistų pastatų miestų centruose nestinga.
Nekilnojamojo turto mokestis – nesvarbu, ar visuotinis, ar taikomas tik „prabangiems“ objektams – yra neteisingas mokestis. Tam, kad žmogus įsigytų būstą, jis turi uždirbti pajamas, kurios yra apmokestintos. Tam, kad žmogus turėtų iš ko susimokėti nekilnojamojo turto mokestį, jis taipogi turi uždirbti pajamų, kurios vėlgi yra apmokestintos. Vadinasi, NT mokesčiu antrą kartą būtų apmokestinamos tos pajamos, nuo kurių mokesčiai jau yra sumokėti. Todėl reikėtų džiaugtis, kad Lietuvoje nėra visuotinio NT mokesčio, o ne ieškoti kaltų. Juk daugiau negu 90 proc. šalies gyventojų gyvena nuosavame būste, jiems brangiai kainuoja šildymas, o čia dar reikėtų mokėti naują papildomą mokestį – ir neaišku, už ką.
Manote, kad netaikydama šio mokesčio Lietuva iškrenta iš bendro konteksto? Tačiau užsienio patirčių analizė atskleidžia, kad šis mokestis gali būti itin skausmingas. Pvz., Jungtinėje Karalystėje šis mokestis yra regresinis, nepaisant įvairių lengvatų ir išimčių. Tai reiškia, kad gyventojų NT mokestis santykinai skaudžiau užgula mažiausiai uždirbančiųjų pečius, lyginant su uždirbančiais aukštas pajamas. Kaip rodo tyrimai, mažiausias pajamas turintys gyventojai, pvz., pensininkai, šiam mokesčiui sumokėti skiria virš 8 proc. pajamų, o turtingiausi gyventojai – mažiau nei 2 proc. Nenuostabu, kad apklausose būtent NT mokestį gyventojai įvardina neteisingiausiu.
Kitas pavyzdys – Danija, kur prieš porą mėnesių paskelbtas valstybinės audito įstaigos raportas atskleidė, kad 2003–2011 m. mokestinė NT vertė buvo klaidingai nustatyta 75 proc. visų įvertinimų. Net 41 proc. atvejų mokestinė NT vertė buvo bent 15 proc. aukštesnė už rinkos vertę. Tai reiškia, kad nors įstatyme yra nustatytas konkretus NT mokesčio tarifas, efektyvusis mokesčio tarifas, lyginant su tikrąja rinkos verte, yra skirtingas kiekvienam būsto savininkui. Tai yra akivaizdus šio mokesčio neteisingumas.
Taigi, paradoksalu, kad jei šio mokesčio nebuvimo priežastis Lietuvoje yra politinės valios stoka, šiuo atveju ji yra teigiama Lietuvos gyventojams ir NT savininkams.
Ar pritartumėte minčiai, jog derėtų sumažinti PVM apskritai – praradimai būtų laikini ir lėšos grįžtų per išaugusį vartojimą?
Taip, PVM derėtų mažinti – ir kuo skubiau! Kai valdžiai siūloma mažinti mokesčius, visuomet prašoma pasakyti, iš kur paimti pinigų galimam pajamų netekimui. Štai į kitų metų nacionalinį biudžetą planuojama surinkti milijardu litų daugiau, negu šiemet (neskaičiuojant ES lėšų). Vien PVM pajamų prieaugis sudarys kone pusę milijardo litų – šios sumos pakaktų padengti PVM sumažinimą iki 20 proc. Tačiau net ir surinkdama daugiau mokesčių, valdžia renkasi ne juos mažinti, bet toliau išlaidauti: išlaidos bus padidintos 1,2 mlrd. litų. O juk PVM tarifo mažinimas leistų atpiginti maistą, degalus ir drabužius – tai, ką kasdien vartoja paprastos šeimos.
Net jei dėl PVM sumažinimo į biudžetą nebūtų surinkta daugiau pajamų, tai nėra priežastis nemažinti PVM tarifo. Juk jei pajamos nesurenkamos į biudžetą, jos lieka žmonėms, ir jie gali patys pasirinkti, kur šiuos pinigus išleisti ir patenkinti savo poreikius. Politikai dažnai sprendžia uždavinį, kaip padidinti žmonių pajamas. Pats paprasčiausias būdas tai padaryti – palikti didesnę žmonių uždirbamų pajamų dalį jiems patiems.
Ar prasminga ir naudinga apmokestinti automobilius, juk lyg ir sumokame už visas taršas pirkdami benziną?
Nėra tokio dalyko kaip prasmingas apmokestinimas. Prasmingiausia yra žmonėms palikti visas jų uždirbamas pajamas. Galima tik svarstyti, kokie mokesčiai padaro mažiau žalos ir atitinka tam tikrus kriterijus – teisingumo, efektyvumo. Įdomu tai, kad valdžia dažnai pristato tam tikrus mokesčius kaip prasmingus, nors iš tikrųjų pagrindinis naujų mokesčių tikslas tėra papildomos pajamos į biudžetą. Taip yra ir šiuo atveju.
Teisingai sakote, kad už naudojimąsi automobiliu vairuotojai nuolat moka akcizo mokestį už degalus. Kaip ir nekilnojamasis turtas, taip ir automobiliai yra įsigyjami iš jau apmokestintų pajamų, taipogi jie apmokestinti PVM. Todėl papildoma prievolė vairuotojams mokėti dar vieną mokestį, ir neaišku už ką, būtų itin neteisinga. Neaišku, kiek kainuotų šio mokesčio administravimas ar kas būtų apmokestinta – automobilių vertė ar galingumas. Kai 2008 m. pabaigoje aktyviai kalbėta apie automobilių mokesčio įvedimą, iš „Regitros“ išregistruojamų nebenaudojamų automobilių skaičius išaugo 10–20 kartų. Gyventojų aktyvumas išregistruojant automobilius, kai tik pradeda grėsti naujas mokestis reiškia, kad šiuo metu planuojamos tokio mokesčio pajamos realybėje būtų žemesnės. Nebent valdžia užsimotų apmokestinti net ir nenaudojamus automobilius…
Amerikos, atrodo, niekada nevaldė socialistinės lygybės ir teisingumo apologetai, daugelyje ES valstybių nustatyti progresiniai mokesčiai. Ar reikia jų Lietuvai? Yra sakančių, kad jie jau egzistuoja tik nėra įvardinti…
Darbo jėgos apmokestinimas Lietuvoje iš tiesų yra progresinis ir dėl neapmokestinamojo pajamų dydžio (NPD) taikymo, ir dėl plataus masto perskirstymo „Sodros“ sistemoje. NPD taikymas sumažina efektyvų darbo pajamų apmokestinimą nuo 42,1 iki 37,1 proc., t. y. 5 proc. punktais, kas yra reikšminga.
Tuo tarpu „Sodros“ sistemoje egzistuoja tokia tvarka, kad kuo didesnes įmokas žmogus sumoka, tuo mažiau jis atgaus sulaukęs senatvės. Tarkime, 1 000 litų atlyginimą uždirbantis žmogus iš „Sodros“ gaus 3 proc. daugiau pensijų išmokų, negu jis sumokėjo „Sodros“ įmokų per visą gyvenimą. Tačiau jeigu žmogaus atlyginimas „popieriuje“ sudaro jau 2 000 litų, jis iš „Sodros“ atgaus tik 66 proc. Jeigu atlyginimas sudaro 5 000 litų, jis atgaus vos 44 proc. Beje, šie skaičiavimai padaryti vadovaujantis prielaida, kad žmogus gyvens vidutinę gyvenimo trukmę. O jeigu pensinio amžiaus jis nesulauks, visos jo įmokos bus sumokėtos perniek, nes skirtingai nuo privataus kaupimo, „Sodra“ nieko nekaupia ir jai sumokėtų įmokų paveldėti neįmanoma.
Taigi progresinį pajamų apmokestinimą turime šiandien, o jau vien kalbos apie progresinio GPM tarifo įvedimą yra be galo žalingos. Joks investuotojas rimtai nežiūrės į mūsų šalį, jeigu mokestinė aplinka bus nestabili ir neprognozuojama. Progresinis GPM tarifas padidintų ir taip didelį darbo jėgos apmokestinimą. Tai reikštų, kad didžiausius atlyginimus uždirbantys specialistai, sunkiai dirbantys ir daug investavę į savo išsilavinimą, būtų nepagrįstai baudžiami už savo pastangas gyventi geriau.
Ar ne metas apmokestinti žemę Lietuvos? Čia jau seniai ne ąžuolai, o usnys laukus ima gožti…
Žemės mokestį jau turime, o naujoji šio mokesčio tvarka kelia rimtą galvos skausmą daliai mokesčių mokėtojų. Perėjus prie naujųjų mokestinių verčių, kai kuriems gyventojams mokesčiai išauga keliasdešimt kartų. Daugelis savivaldybių patvirtino 4 proc. tvarką apleistai žemei, o tai vėlgi yra problematiška – tarkime, žmogus negali deramai naudotis savo žeme, nes pusę dešimtmečio kapanojasi teritorijų planavimo brūzgynuose, yra užstrigusios derinimo procedūros. Žmogus jau kenčia, negalėdamas naudotis savo žeme, o valdžia jam pametėja dar ir aukštesnį, nepagrįstą mokestį, kas dar labiau apsunkina jo situaciją.
Be to, reikia įvardinti, kad turto apmokestinimas su tikslu, kad savininkai šio turto arba atsisakytų, arba jį naudotų taip, kaip nori valdžios institucijos ar kiti asmenys – yra grubus nuosavybės teisės pažeidimas. Savininkas turi pats spręsti, ką jis nori daryti su savo turtu. Jei kažkas su juo nesutinka, jis visada gali įsigyti savo turtą, ir jį vystyti kaip tinkamas. Ekonominė logika yra palanki veikliems ir turtu produktyviai besinaudojantiems žmonėms, nes jų rankose turtas yra vertingesnis, todėl jie už jį gali ir daugiau sumokėti bei nupirkti jį iš neproduktyvių savininkų. Todėl po noru apmokestinti turtą, siekiant, kad savininkai jį naudotų efektyviai, dažnai slypi siekis įspęsti turto savininkus į spąstus, kad jie būtų priversti savo turto atsisakyti ir parduoti jį už mažesnę kainą.
Ką duos valstybės iždui numatomas draudimas atsiskaityti grynaisiais?
Siūlymo drausti atsiskaitymą grynais tikslas yra sumažinti šešėlinę ekonomiką, tačiau toks draudimas nekovotų su šešėlinės ekonomikos priežastimis – aukštais mokesčiais ir pernelyg apsunkintu reguliavimu. Šis draudimas bet kuriuo atveju nepalies tų, kas šiandien nelegaliai atsiskaitinėja grynaisiais, nes jie jau pažeidžia įstatymus ir dar vienas įstatymas neprivers jų legalizuotis.
Neigiamas šio draudimo aspektas yra tai, kad jis padidins sąnaudas verslui, sumažins konkurenciją tarp grynųjų ir negrynųjų pinigų. Tai taptų prielaida bankams didinti paslaugų įkainius, o pabėgti nuo įkainių didėjimo žmonės neturėtų kur, nes valdžia ribotų atsiskaitymą grynaisiais.
Labai svarbu matyti šį draudimą ir platesniame kontekste. Prisiminkime pastarųjų metų bankų griūtis. Ar valdžia turėtų versti gyventojus ir verslą laikyti didžiąją dalį pinigų bankuose, jeigu tai yra rizikinga? Jeigu gyventojai patirtų tiesioginių nuostolių dėl tokio politikų sprendimo, ar politikai prisiimtų atsakomybę ir asmeniškai kompensuotų jiems nuostolius? Abejoju.
Kodėl Lietuvoje taip stringa privatūs pensijų fondai, juk labai panašu, kad „Sodrą“ negalės išmaitinti vis senstančios visuomenės?
Stringa ne patys pensijų fondai – šią sritį „sustabdė“ politikai. Iki lapkričio 30 d. gyventojai turėtų apsispręsti, ar nori prisidėti kaupimui papildomas lėšas. Spalio viduryje papildomai kaupti apsisprendė 231 tūkst. gyventojų, dar 42 tūkst. irgi kaups daugiau, nes yra nauji pensijų fondų dalyviai. Politikai stebisi, kad didžioji dalis gyventojų išlieka neapsisprendę, ar prisidėti kaupimui papildomai. Tačiau patys politikai kalti, kad daug žmonių neapsisprendė, nes kas dieną girdime po skirtingą naujieną: tai premjero patarėjas viešai pareiškia, kad siūlo stabdyti pervedimus į žmonių kaupiamąsias sąskaitas pensijų fonduose, tai atsakingo Seimo komiteto pirmininkė pasiūlo jau antrą kartą pratęsti apsisprendimo terminą. O juk dalis žmonių kaip tik ir laukia paskutinių termino dienų, kad būtų galutinai aišku, ar nebus pakeista visa schema. Iš žmonių reikalaujama apsispręsti dėl pensijų kaupimo, tačiau tam, kad tai įvyktų, galutinai apsispręsti turi patys politikai.
Kažkaip sunkiai dabar bankai Lietuvoje skolina pinigus verslui, o ir palūkanų dydis akis graužia… Gal negerai, kad nacionalinio banko neturime? Ar čia jokio skirtumo – juk viską rinka diktuoja?
O kodėl galvojama, kad nacionalinis bankas skolintų verslų pigiau, negu komerciniai bankai? Dėl to, kad gautų kapitalo iš valstybės? Ar mokėtų mažesnes palūkanas už indėlius? Bet kas tuomet tuos indėlius neštų į nacionalinį banką? O gal toks bankas galėtų laisvai perkelti visus nuostolius mokesčių mokėtojams, ko negali padaryti privatūs bankai?
Akivaizdu, kad tai yra vieninteliai būdai, kaip skolinti daugiau ir pigiau. Nejaugi Lietuva, jau skyrusi milijardus lėšų privačių bankų gelbėjimui, ryžtųsi steigti banką, kuris dar labiau didintų valstybės skolą ir užkrautų sunkiai prognozuojamą naštą mokesčių mokėtojams?
Tai ne vienintelė problema, susijusi su nacionaliniu banku. Neabejotina, kad toks bankas sudarytų visas prielaidas politinei korupcijai, kai paskolos „reikiamiems“ verslams būtų teikiami mažesnėmis palūkanomis. O kur dar iš visų valstybinių įmonių žinoma neefektyvumo problema?
Taigi, vienintelės prielaidos, kaip nacionalinis bankas galėtų skolinti pigiau, didintų mokesčių mokėtojams tenkančią naštą, kurių dalis net nebūtų šio banko klientai. Tuo tarpu yra visos priežastys tokiam bankui veikti neefektyviai ir politizuotai, suteikiant paskolas remiantis ne ekonominiais kriterijais, bet politinėmis draugystėmis ar kartu išgerto brendžio kiekiu.
